14 skyrius

Tikėjausi, kad šokdama lauk pro langą nubusiu, tačiau nukritusi pajutau, kas dar vis esu toje pačioje vietoje.
     Kurį laiką gulėjau nesijudindama. Jaučiau, kaip skauda kojas. Iššokau ant žolės iš gana aukšto pastato, tad dilgčiojo visą kūną. Vos pajėgiau pasukti galvą ant šono. Drėgna žolė glistė mano plaukus. Giliai įkvėpiau.
     Merės nebuvo. Galėjau prisiekti, jog mačiau ją iššokant kartu su manimi. Ėmiau dairytis, kaip pašėlus. Tuščia. Tik aš.
     Pamėginau atsistoti. Diegė viską. Teko prisilaikyti už medžio, kad nekrisčiau. Kai ranka paliečiau medžio kamieną, supratau, kad tai tas ąžuolas, ant kurio pasikorė to žmogaus dukra. Lėtai ranka perbraukiau seną kamieną, tikėdamasi, kad jis man parodys tiesą. Sapną valdau aš, tad galiu prigalvoti bet ko...
     Vizija buvo trumpa. Mačiau mažą mergytę besisupančią ant supynių. Tiesa, jos buvo ant ąžuolo šakos. Mergytė nustojo suptis ir nubėgo pasislėpti už medžio. Vizijoje pasirodė įniršęs tėvas. Negirdėjau jo kalbant, tačiau jo lūpos judėjo, taip greitai, kad supratau jį šaukiant. Vyras timptelėjo mergytę, kaip pašėlęs. Atrėmė į medį ir iš kelnių išsivėrė diržą. Krūptelėjau, kai tėvas lupo mažą mergaitę. Atrodė kone girdžiu, kaip jis ją bara, ji verkia ir klykia.
     Patraukiau ranką, kai išgirdau kažką judant.
     Žmogus stovėjo ant palangės ir dairėsi, kur mudvi dingome. Prisiglaudžiau prie medžio kamieno. Suskaudo petį. Panašu, jog išsinarinau šokdama pro langą. Turiu pripažinti, kad iš taip aukštai iššokau pirmą kartą.
      Tamsiai apsivilkusi būtybė grakščiai stryktelėjo nuo palangės. Priešingai, nei aš, jis nusileido tiesiai ant pėdų. Stebėjau, kaip jis pasuka galvą į krūmus, paskui tiesiai į ąžuolą ir artinasi link jo. Lėtai slinkau medžio kamienu, kol galiausiai apčiuopiau tvoros kraštą. Jeigu man pavyktų tyliai pasprukti į gatvę. Jeigu aš tik mokėčiau stipriau valdyti sapnus... Prie pat tvoros akys užtiko kastuvą. Žmogysta vis artėjo link manęs. Kai nugirdau šnarant žolę, kilstelėjau kastuvą ir kirtau jam per kojas.
      Žmogus pradėjo rėkti. Kaukė neleido jo balsui prasiveržti, toliau, nei stovėjo namas. Nežinau, kodėl, tačiau pasiklioviau savo nuojauta ir puoliau bėgti. Atrodo viskas aplink nutolo ir pati net nepastebėjau, kaip vėl sugrįžau į tą patį namą. Bėgdama tolyn, kritau kažkam tiesiai į glėbį. Pakėlusi akis išvydau Deną. Jo kairiąja akį dengė juodas raištis. Vaikinas atrodė nusilpęs, jo prakaituotas veidas blizgėjo.
     - Buvai teisi, Klere... - sumikčiojo jis ir giliai įkvėpė.
     - Ramiai. - nutildžiau jį. - Turime eiti. Jis - dar gyvas...
     Denas atsiduso. Uždėjęs ranką man ant peties, pradėjo judėti.
     Lėtai užlipome laiptais. Jeigu ne jis, greičiausiai būčiau seniai pabėgusi. Bet negalėjau jo čia palikti. Jis buvo tik vienintelis likęs gyvas.
     Ėjome lyg ir labirintais. Jau kelis sykius mačiau tuos pačius paveikslus, nors atrodė, kad tiek sienos, tiek baldai vis keičiasi. Viskas akyse pradėjo suktis. Denas vis tankiau kvėpavo, kol galiausiai sustojome.
     - Palik mane! - sušuko jis. - Kažkuris iš mūsų turi išgyventi ir papasakoti kitiems, kokie dalykai čia dedasi. - Vaikinas ėmė gaudyti orą. - Ir tai... būsi tu, Klere... Liuse...
     Svarsčiau ką turėčiau daryti. Jis nežino, kad aš esu iš kito pasaulio, kad išlikus gyva, niekam nepranešiu apie šį namą. Todėl, tai turės padaryti jis pats. Denas kažkaip turės išgyventi...
     - Ne! - sušukau, tuo pat metu jis atsimerkė ir nusišypsojo.
     - Vaje, kokia tu užsispyrus...
     - Tu keliausi su manimi... Tu išgyvensi... ir papasakosi kas čia dedasi! - pati netikėjau savo žodžiais, tačiau jį, panašu, jog įtikinau.
      Padėjau jam atsistoti. Ėjome toliau. Pastebėjau, jog iš išorės namas atrodė daug mažesnis. O viduje čia tokie užkaboriai, kad tikrai įmanoma pasiklysti. Gal šis namas turėjo kokių nors slaptų tunelių po žeme, kurias mes klaidžiojome.
     - Sakyk, Klere, - kreipėsi į mane vaikinas. - O kur Glenas, Diana, Mina ir Merė? Ar jie...
     Linktelėjau ir to užteko, kad Denas supratų, jog jų nebėra.
    - O dieve... Tas žmogus...
    Sukandau dantis, kad nepravirkčiau. Kiekvieną naktį man tekdavo ištverti ką nors panašaus. Visos tos liūdnos istorijos, atrodo, jog aš jas išgyvenu...
    - Aš nežinau ar Merė negyva... - po ilgos pauzės tęsiau toliau, - Mudvi šokome pro langą ir ji dingo. Mačiau, kad ji buvo visai šalia manęs. Kurį laiką aš gulėjau be sąmonės. Matyt ji nuėjo kviesti pagalbos arba buvo surasta greičiau nei aš...
     - Ar tu matei, kaip tas vyrukas grakščiai juda? - staiga paklausė Denas.
    Tylėjau. Žinoma mačiau. Stebėjau, kaip jis perrėžia gerkles Dianai ir Minai, kaip nuo jo ginklo per pusę krenta Glenas.
     - Jis stiprus, bet čia jis negyvena. - pasakiau ir truktelėjau Deno ranką.
     - Žinoma. Juk visi šio namo gyventojai jau senokai mirę... Greičiausiai čia koks nors paklydėlis... Ar koks nors benamis...
     Atrėmiau Deną į sieną. Priėjus artimiausias duris, stumtelėjau ir išvydome tamsų kambarį. Denas atsisėdo aiškiai man rodydamas, kad į tą kambarį jis neis. Kai mano koja pasiekė slenkstį kažkas girgžtelėjo. Klausiausi garsų. Kažkur liejosi skystis. Kambaryje tvyrojo labai jau nemalonus kvapas. Užsidengiau nosį marškinėlių apykakle, o kita ranka mėginau apčiuopti šviesos jungiklį. Eidama pasieniais garsiai trenkiausi į kietą ir smailų daiktą. Susilaikiau nepradėdama rėkti.
     - Klere? - tuoj pat pasigirdo Deno balsas, - Ar viskas gerai?
     - Viskas gerai! - skubiai atsakiau. Niekada nemėgdavau, kai siaubo filmuose, žmonių grupelės išsiskirstydavo ir vienas iš draugų klausdavo ar viskas gerai, o kiti tylėdavo ir versdavo jį jaudintis.
     Pirštais apčiuopiau kažką panašaus į šviesos jungiklį. Jis buvo lipnus ir drėgnas. Perbraukiau pirštais per išsišokusį gumbą ir šviesa įsijungė.
     Kambaryje gulėjo keturi negyvi žmonės. Kiekvienas iš žmonių buvo netekę kokio nors kūno dalies. Nusisukau. Žinojau, kad blogų poveikių sapne man nebūna, bet vis tiek, pripažinkim, pamatyti negyvą lavoną, kad ir sapne, yra šlykštu.
     Kai atsigręžiau trumpam pažiūrėti, kaip laikosi Denas, net plaukeliai ant sprando pasišiaušė. Denas buvo pervertas kiaurai per savo akies raištį. Per jo burną, dešiniąją akį, tiesiog upeliais plūdo kraujas. Durys skiriančios mus užsidarė ir aš nubudau...

Visai neseniai iš darbo grįžo mama. Buvau paruošusi vakarienę, tad ji buvo labai man dėkinga. Kai jau susėdome prie stalo, mama pranešė, jog pas mus į svečius atvažiuoja mano teta su dovanomis, todėl reikės apsitvarkyti namus ir sugalvoti ką pagaminti  pietums.
     Žinoma, nelabai apsidžiaugiau... Teta tiki vaiduokliais, demonais ir kitomis mitologinėmis būtybėmis, tad išgirdus apie mano sapnus, žinoma ji pagalvos, kad esu apsėsta kokių dvasių. Nuo pat mažumės ji man įkalė į galvą, jog aplink pilna dvasių, kurios žudo viena kitą norėdamos užvaldyti pasaulį. Taip pat girdėjau jos vieną pasakojimą apie somniorumus. Tai dvasios apsigyvenę žmogaus kūne. Žmogus gyvena normalų gyvenimą, tačiau turi ir tam tikrą galią apie kurią iki šiol nežinau. Mama drausdavo tetai visa tai pasakoti, nes bijodavo mane išgąsdinti. Nežinau kodėl, bet mama vis dar pykta ant mano tetos, galvoja, kad ji man vis gi papasakojo tą istoriją. Tad man labai smalsu apie ją sužinoti...

     

13 skyrius

Panašu, kad Denas šį sykį nusigando. Tai mačiau jo veide. Bet vaikinas skubiai šyptelėjo, kad mus visus padrąsintų. Jis kilstelėjo ranką aukštyn ir apšvietė seną šviestuvą ant lubų. Nuo jo kapsėjo keli raudoni lašeliai. Be abejonių ten buvo kraujas. Šviesiaplaukė klyktelėjo.
    - Ša, Mere. - nuramino ją Glenas apkabindamas.
     Tačiau šviesiaplaukė nenuleido akių nuo lubų. Pasekėme jos akimis ir visai šalia šviestuvo išvydome didelę kraujo balą. Iš jos varvėjo kraujas. Man iš kart toptelėjo, jog kažkas visai nesenai buvo užmuštas viršuje.
     - Neišsigąskit! - sušuko Denas pastebėjęs mus visus traukiantis tolyn. - Tai tik... Hmm... Uogienė!
     - Tu pats netiki tuo ką pasakei, - tariau. - Negi nejauti? Tai kraujo kvapas. Kažkas viršuje kraujuoja ir panašu, kad buvo sužeistas visai nesenai...
     Išgirdome kažką traškant ir visi staigiai pasisukome į duris. Girgždėdamos senos durys lėtai vėrėsi. Skubiai bėgome prie durų. Prieš pat pasiekiant duris, jos užsivėrė.
     - Po galais! Velnias! - keikėsi Denas kumščiais daužydamas duris.
     - Ir kas dabar? - vienu balsu paklausė dvynės viena kitą stipriai spausdamos.
     Taip ir žinojau, kad duris reikėjo užremti kokiu akmeniu, tada būtume bent girdėję, kaip nuo jų nurieda akmuo ir gal būt būtume sureagavę anksčiau. Vis gi kitą kartą pasikliausiu savo nuojauta. Pasistengsiu valdyt savo sapną.
     Girdėjau, kaip draugai pykosi, panikavo. Visi buvo išsigandę. Kilo toks triukšmas, kad net negalėjau susikaupti.
     - Klerė dėl visko kalta, nes jus visus išgąsdino! - sušuko Denas. - O gal reikėtų sakyt Liusė? - šį sykį tai skambėjo labai bjauriai.
     - Ak, tik nepradėk kaltini Klerės, vien dėl to, kad tau ji nepatinka! - gynė mane Glenas, - Juk ne paslaptis. Tu jos nemėgsti.
     Mačiau, kaip Denas griežia dantimis. Akivaizdu, kad jis būtų teškęs kelis bjaurius žodelius, bet būtent prieš jam prasižiojant pasigirdo žingsniai.
     - Kažkas ateina... - silpnu balseliu prakalbo Mina.
     - Artėja, - pasakiau ir ėmiau dairytis po kambarį. - Reikia pasislėpti.
     Pasirinkau vietą už senos lentynos su keliomis knygomis. Už sofos, prie sienos pasislėpė išbalusi Merė. Svarsčiau, gal man pasikviesti ją pas save. Didelė tikimybė, jog ji pradės verkti ar kūkčioti mane išduodama... Dairiausi kitų, bet akys aptiko tik Dianą. Kur Diana, ten ir Mina. Abi merginos tūnojo po laiptais įlindę į patį šešėlį, tad buvo sunku jas įžiūrėti. Kadangi buvo naktis, kambarys skendo tamsoje.
     Kai trakštelėjo laiptai supratau, kad žmogus esantis viršuje, leidžiasi žemyn. Žvilgtelėjau į Merę. Mergina buvo rankomis užsidengusi savo burną ir raudojo. Norėjau jai padėti, bet sustingau. Jaučiausi taip lyg būčiau įaugus į grindis. Ji bus pastebėta. Tamsoje įžiūrėjau tik žmogaus siluetą, nemačiau jo veido. Iš kūno formos nusprendžiau, kad jis maždaug mano metų, gal keliais vyresnis.
      Tai vaikinas. Jis artėjo link sofos ir dairėsi aplink. Sustojo. Lėtai pasukau akis ir pastebėjau virpant Merę. Ko labiausiai nesitikėjau, vaikinas tiesiog atsisėdo ant sofos ir užsikėlė koją ant kojos. Jis žiūrėjo kažkur į sieną. Lėtai pasislinkau į priekį ir rankos mostu pakviečiau pas save Merę. Ji nusišluostė į rankovę savo mėlynas akis ant drabužio palikdama juodo tušo žymę. Kai dar sykį mostelėjau ji linktelėjo ir ėmė šliaužti link manęs. Dėbtelėjau į vaikiną. Panašu, kad jis nieko nenutuokė, gal būt miegojo. Kai liko visai mažai, mergina klyktelėjo. Jos ranka buvo pasimovusi ant plonos vinies. Kai jau kilstelėjau galvą vaikinas stovėjo rankoje laikydamas peilį.
     - Mere! - sušuko Denas, taip išsiduodamas.
     Jis lėkė link vaikino pasiėmęs lentą.
      - Mirk iškrypėli! - Denas užsimojo lenta. Ant pačios lentos įžiūrėjau vinį, tokią pat, kuria susižeidė Merė.
      Tamsus vaikino siluetas dingo. Sustingau išplėtusi akis. Jis dingo palikdamas paskui save tamsų šesėlį. Siluetas atsirado Denui tiesiai už nugaros.
      - Denai! - įspėjau, - saugokis.
      Kai jis atsigręžė kaukėtas žmogus durė jam į plaučius. Vaikinas susigriebė už kraujuojančios vietos. Svirduliuodamas jis dar žvelgė į mus, akimis maldaudamas bėgti. Sugrabaliojau Merę už rankos ir smarkiai timptelėjau pirmyn. Diana su Mina jau stovėjo ant laiptų, o Glenas kvietė mus. Dar prieš bėgdama laiptais spėjau pamatyti, kaip kaukėtasis išduria Denui akį ir numeta šalin kruviną peilį. Tada eina link mūsų.
     - Greičiau! - sušuko pavymui Glenas mus stumdamas, - paskubėkit merginos. Suraskit langą!
     Diana su Mina pradėjo krapštyti lentomis užkaltą langą. Glenas knisosi įrankių dėžėje, kuri lyg tyčia buvo padėta šalia lango. Merė verkė. Ašaros ritosi nuo jos skruostų, drėkino grindis.
      - Mere, parodyk savo ranką, - paprašiau.
      Mergina ištiesė ranką. Visas delnas buvo kruvinas, paraudęs. Ilga vinis buvo perlindus kiaurai ranką. Pamėginau patraukti už vinies, tačiau ji buvo įlindus per giliai. Merė sukliko.
      - Šššš... - nutildė persigandęs Glenas.
      Bet.. Žmogus artėjo...Girdėjau jo žingsnius. Kai kaukėtas vaikinas išlindo iš už kampo su nauju savo ginklu, trumpu rankiniu peiliuku, pajutau, kad Merė grabalioja mano ranką. Vaikinas numetė peilį į viršų ir sugavo prieš pat jam krentant prie jo galvos. Glenas žingtelėjo į priiekį mus visas užstodamas.
     - Ei, klausyk, vaikine, - mėgino kalbėti atsainiai, bet balsas drebėjo, - mes čia tiesiog pasiklydome. Na, jeigu tu mus... išleistum... Hmm... Prisiekiam, policija nieko nežinos! - sušuko iškėlęs rankas į viršų.
     Kaukėtasis pasuko galvą ant šono. Nieko nesakė. Tylėjo. Paskui vėl kilstelėjo peiliuką.
      - Ne... Pamėginkim susitarti gražiuoju. Spėju tu geras vaikinas ir manau, kad tikrai draugiškas. - Glenas vėl žengė artyn, - Mes labai tyliai išeisim, niekas nenukentės...
     Glenas nutilo... Dvynukės pradėjo klykti vienu balsu, o Merė stipriai spaudė mano ranką. Vaikino marškiniai buvo permirkę krauju. Kaukėtasis nuleido ilgą japonišką kardą tuo pat metu, kai Gleno kūnas pasiskirstė į dvi dalis. Žmogus pirštais perbraukė per kruvinus kardo ašmenis. Kai jis vėl siužiuro į mus, akys susekė mane.
     - L-i-u-s-ė. - neaiškiai iškošė.
     Supratau, kad jam reikia manęs. Žinoma, koks sapnas be mano žaizdų, nors tiesa, kai tas vaikinas žaliomis akimis mane gelbėdavo pasijusdavau daug geriau ir neturėdavau žaizdų.
     - Kažką... maišai...- baimės kupinu balsu sušnabždėjo Diana. - Čia nėra jokios Liusės...
      Žmogus ištiesė savo kardą tiesiai prie pat Dianos kaklo. Mergina suinkštė, tačiau nesijudino. Visos matėme koks aštrus šis kardas. Jis juk perkirto žmogų.
     - L-i-u-s-ė, - pro kaukę kalbėjo vaikinas.
     Diana sumerkė akis. Paskui žvilgtelėjo į savo seserį. Ta supratingai linktelėjo. Abiejų akyse pasipylė ašaros.
     - N-nežudyk, p-prašau... - sumikčiojo tikėdamasi žmogaus geraširdiškumo.
     Vaikinas įsimojo. Nusisukau į sieną. Tik jau ne tai. Nenoriu matyti, kaip dar jis ką nors žudo. Šie žmonės mano vaizduotė, kuri gal būt buvo kada nors realybėje. Jie netikri... Aš nieko negaliu pakeisti...
     Gėlėti tapetai nusidažė raudonai. Pajutau timptelėjimą, nepajėgiau nusukti akių nuo krauju išmargintos sienos. Merė gelbėjo mane. Dvynės buvo supjaustytos į daug mažų gabalėlių.
     Kol žmogus užsiiminėjo dvynėmis Merė gelbėjo mane. Suprantu, jog kitos išeities nebuvo, kažkas turėjo mirti.
     - Vaje, Klere, surimtėk! Jeigu tu taip lėtai judinsiesi, tas sadistas ir mus papjaus! - griežtai subarė mane Merė.
     Kaip mat sujudau. Mergina buvo radusi langą užstumtą lentynėle su knygomis. Stebėjau, kaip Merė skubiai verčia knygas iš lentynos, tuo metu ir darbavausi pati. Kai lentyna buvo tuščia abi ją stūmėme. Langas paslėptas už lentynos atrodė labai senas, tačiau taip pat užkaltas lentomis. Merė beviltiškai stipčiojo aplink draskydama savi plaukus. O aš dairiausi ko nors, su kuo būtų lengva nuimti lentas. Prie sienos pamačiau kirvį. Lygiai taip pat, kaip ir įrankių dėžė, kirvis buvo padėtas labai matomoj vietoj. Kai į rankas paėmiau kirvį, supratau, kad aš jo taip lengvai neišlaikysiu. Merė išplėtė iš siaubo akis.
     - Klere, ką tu... Ne... - lemeno ji. - Jis išgirs garsą ir čia ateis...
     Pasukiojau rankose kirvį, pasūbavau jį į šonus tikrindama, kaip jį išlaikau.
     - Kito būdo aš nematau, - mano balsas nuskambėjo beveltiškai. Buvau prikimusi ir ašaros gniaužė gerklę. - Aš nenoriu slapstytis nuo jo. Jei bent jau išeisim iš namo... Didesnė tikimybė, kad jis mūsų neseks.
    Merė suniurzgėjo, mėgino kažką sakyti, bet tik stipriai suspaudė lūpas.
      - Kirsk, bet tik pažadėk, kad liksim gyvos, - linktelėjo ir palaikomai nusišypsojo.
     Žadėt negalėjau, todėl, vos tik ji atsistojo tolėliau nieko nesakiusi nusisukau ir užsimojau kirviu. Rankos drebėjo, nes bijojau. Be to, niekada nesu rankose laikiusi kirvio. Ir dar tokio sunkaus. Iš pirmo smūgio kirtau tik į lentos vidurį. Sunkiai ištraukusi kirvį, vos nekritau atbula, tačiau stengiausi susilaikyti. Antras smūgis perkirto lentą. Merė jau pradėjo strykčioti, tačiau dairytis nenustojo. Išgirdęs garsą, jis gali ateiti pas mus.
      Iš silueto supratau, kad jis jau čia. Tylūs žingsniai, tačiau viską išdavė tamsus ir judantis jo šešėlis. Dar sykį kilstelėjau kirvį ir kirtau iš visų jėgų. Langas sudužo į šipulius.
     - Mere, greičiau čionai! - sušukau.
     Merė priėjusi prie lango žvelgė į mane. Tada apkabino.
      - Mere, galiu kai ko paklausti? - tariau mesdama kirvį šalin.
      - T-taip, - jos balsas drebėjo, tačiau ji šypsojosi.
      - Kokie dabar metai?
      Merė kreivai žvilgtelėjo į mane. Tačiau pastebėjusi mano rimtą veidą atsiduso.
      - 1978. Kam tau reikia..?
      Šyptelėjau ir iššokau pro langą.

12 skyrius

Sausio 14 d.

Pusvalandis, kaip aš namuose. Visą dieną nedavė ramybės vakarykščio pokalbio su Anabele nuotrupos. Dabar žinau, kad ji jaučiasi lygiai taip pat, kaip ir aš, tik tiek, jog jos nekamuoja tokie tragiški sapnai iš po kurių gali atsikelti su žaizdomis. Abi girdime tuos pačius garsus. Ji matė tamsų pavidalą... Mintis, kuri vis sukasi man galvoje - kas tas tamsus pavidalas ir ko jis nori? Jeigu tai būtų netikra, tiesiog galėčiau nusijuokti balsu ir visa tai pamiršti. Bet... Aš visa tai mačiau. Ir tai amžinai liks mano galvoje..
    Taigi sapnavau, kad atsidūriau dvidešimtąjame amžiuje. Stovėjau šalia grupelės jaunuolių. Į mane buvo pasirėmusi daili blondinė ilgais banguotais plaukais. Ji savo ilgais pirštais barbeno man per petį. Man iš kairės stovintis, tamsaus gymio vaikinukas su dredais, kažką pasakojo energingai mosuodamas rankomis. Kol kas, kaip ir kiekvieno sapno pradžioje viską mačiau blankiai, vaizdas liejosi. Atrodė, kad nė vienas iš penkių jaunuolių nematė manęs linguojant. Kai vaizdas susilygino, ėmiau matyti geriau. Nužvelgiau visus penkis savo šio gyvenimo draugus. Blondinė ilgais pirštais, tamsaus gymio vaikinukas su dredais, dvynės su ilgomis tamsiai rudomis kasomis ir vaikinas, man iš dešinės, juodais plaukais sukeltais į viršų ir duobutėmis skruostuose. Žodžiai nustojo plaktis ir nugirdau, ką energingas vaikinukas pasakoja.
    - Bet neišsigąskit! Tai tik legenda, - nusijuokė jis, - Bent jau tikėkimės, kad ta senė tik melavo norėdama įbauginti šiuolaikinį jaunimą.
    Visi kiti pradėjo tyliai kikenti. Stovėjau, kaip įaugus į žemę. Negirdėjau pusės pasakojimo, tad net negaliu nutuokti apie ką jie kalbėjosi. Vis gi mano pasirinkimas nebuvo geras, kadangi mano draugužiai tuoj pat pastebėjo mane.
    - Tik pažiūrėkit, ar tik ne Klerė pati pirmoji išsigando? - pašaipiai tarė vaikinas tamsiais plaukais.
    - Liaukis, Denai! - riktelėjo dvynės vienu balsu. - Ji sakė, ją vadinti Liuse!
    - Liuse? - sukikeno energingasis, - Klere, negi rimtai manai, kad tau reikia pasikeisti vardą? Liusė skamba labai jau mergaitiškai, be to tai neatspindi tavęs.
     Sukandau dantis. Vadinasi kiekviename sapne vis keičiasi mano vardas. Kiek pamenu seniau aš būdavau tik Liusė, bet dabar sapnuose galiu įgauti ir kitus vardus bei pavidalus. Greičiausiai jie mane mato visai kitaip, nei aš save veidrodyje, nes man mano vardas mane atspindi.
    - Galvokit kaip norit, - dirbtinai nusijuokiau. Panašu, kad išėjo ne per geriausiai, nes tamsiaplaukis vėl prunkštelėjo.
    - Ei! Netempkim gumos. Gal jau eikime apžiūrėti tą seną trobą. - tamsaus gymio vaikinas atsiduso, kreivokai šyptelėjęs atgalia ranka parodė į seno namo pusę.
    Visi drauge pajudėjome. Ėjau paskutinioji, kadangi negirdėjau istorijos ir nežinojau ko galima tikėtis.
    Dairiausi aplinkui. Sena tvora su nusilupusiais raudonais dažais, krūmai, vijokliai, ilgos žolės iki pat namo takelio. Jeigu nesijausčiau taip tikroviškai ir nedrebėtų kojos, taip man primindamos, kad čia tikrovė, galvočiau, kad tiesiog žiūriu nieko neišsiskiriantį filmą, kuriame grupelė paauglių, kaip ir visuomet papuola į bėdas.
    Vaikinas su dredais stabtelėjo ir pirštu parodė į didelį ąžuolą greta namo.
    - Čia pasikorė jo dukra. Sakoma, kad prieš tai jai buvo nupjautos rankos ir kojų pirštai, tad mažai tikėtina, kad ji tai padarė pati. Kiek girdėjau tėvas ją mušdavo, jog ji išsipasakodavo mokykloje savo mokytojams apie jų namuose kilusius kivirčus. - atsigręžęs į mus jis tik vyptelėjo ir žingsniavo toliau.
    - Kaip manot, kas jai taip padarė? - paklausė virpėdamos dvynukės.
    - Tėvas? - garsiai nusijuokė tamsiaplaukis kibindamas mane. - O gal mama? Mokytojai? Galėtume įvairiausių variantų prigalvoti, ar ne, Klere? Oi! - vaikinas kreivai šyptelėjęs nužvelgė mane, - Ar turėčiau sakyti Liuse?
   Užverčiau akis į viršų. Labiausiai nemėgau, kai kas nors šaipydavosi iš mano vardo. Nieko neatsakiusi žengiau kelis žingsnius į priekį. Sustojau ties durimis.
    - Ar jūs įsitikinę, kad norit ten eiti? -sukluso abi dvynukės, - Galime dar apsisukti.
    - Mina, Diana, nebūkit tokios ištižę! Negi tikit tomis kvailomis legendomis? - tamsiaplaukis nusispjovė į žolę. - Legendos byloja, kad... Nu ir ką jos byloja? Kažkokia kvaila senė papasakojo savo istoriją iš neturėjimo ką veikti. Tikėjosi, kad mes, kaip maži kūdikėliai apsiverksim ir pabėgsim? Ar atvirkščiai įrodydami savo drąsą, brausimė į namą ir grįšim sveikut sveikutėliai, kaip kokie didvyriai įrodysim, kad tai tik kvaila pasaka!
    Visi tylėjo. Dvynukės stovėjo sustingę ir svarstė ką jis ką tik pasakė.
    - Neteisingai galvoji, - pasakiau ir visi sužiuro į mane. - Jeigu jos nenori eiti, tegu neina. Ar atsakysi už mus visus, jeigu nutiks kokia nors nelaimė. Na, kad ir tarkim kuris nors susilaužys koją įkrisdamas su grindimis. Juk jos senos! Tu vienintelis tikini mus, kad ten nieko nebus.
     - Ak, Klere, kaip man patinka tavo mąstymas! - Denas suplojo rankomis. - Visur įžvelgi teisybę. Puiku! Kaip norit, jeigu esat drąsūs, eikime. Atsakysiu, jei ištiks nelaimė.
    Tikėjausi, kad Diana ir Mina liks stovėti kieme. Abi susižvalgę merginos linktelėjo ir kartu su kitais pasuko link durų. Šalia manęs stovinti blondinė dvejojo. Pasižiūrėjusi į mane ji nedrąsiai nusišypsojo. Kai ji žengė į priekį, supratau, kad viena kieme pasilikti nenoriu, tad nusekiau visiems įkandin. Glenas, vaikinas su dredais, laikė duris, kad visi įeitume į namo vidų.
    - Dėl visa ko, palik atviras duris, - sumurmėjo blondinė slėpdamasi už manęs, šnopuodama man tiesiai į ausį
    Glenas linktelėjo. Mačiau, kad vaikinukas mėgino šypsotis, tačiau veltui. Drebanti jo apatinė lūpa išdavę jo būseną. Vienintelis Denas laikėsi puikiai arba mokėjo tai nuslėpti.
    - Peršikot ar ne? - garsiai balsu nusijuokė jis. - Vaje, na jūs ir bailiai.
    Denas pasijudino pirmas rodydamas savo drąsą. Visi ėjo tyliai vienas po kito. Senų grindų girgždesys nuskambėjo taip, lyg kas nors klyktų ar tyliai tyliai verkdamas aimanuotų. Lubos buvo pilnos voratinklių, ant stalo stovėjo keli jau seniai neišplauti dubenėliai bei vyno taurė. Užuolaidos nuplyšę kabojo apdengę langus. Tapetai seni, gėlėti ir kažkuo ištepti. Pajutau, kaip pradėjo perštėti akis. Denas švietinėjo žiebtuvėliu tamsiausius užkampius. Kai jo ranka pasisuko link sienos kampo, kuriame buvo pastatyta maža kėdutė, atrodė lyg mačiau kažką sėdint. Būtybė greitai išnyko palikdama kraujo pėdsaką.
    - Panašu, kad čia jis bausdavo savo penkerių metų sūnų. Mano močiutė sakė, kad jis lupdavo savo sūnelį su diržu... O vieną sykį jį ir pjaustė peiliu... - tarė virpėdamas Glenas.
    - Hm... - numykiau, - Koks šio namo savininko vardas?
    Glenas atsisuko į mane.
    - Ššš... Jo vardo niekas garsiai nesako, nes, pasak prietarų, sakant to vyro vardą, įmanoma jį išsikviesti...
    - Jis miręs?
    - Taip. Miręs. Tačiau jo mirtis iki šiol sukrėtė visus šio miestelio gyventojus. Per laidotuves jis jau buvo nukremuotas, tačiau atsikėlė iš karsto ir į visus rodė pirštais, sakė kaip kas mirs. - Glenas stabtelėjo palaukti manęs. Kai priartėjau prie jo, vaikinas man šnibždėjo į ausį. - Ir tikrai dauguma mirė, kaip ir jis išpranašavo...
     - O vienas... - pratęsė Denas, - mirė po jo laidotuvių. Senis išpranašavo, kad vyrukui kažkas iš pilvo ištrauks žarnas ir lis jo krauju... Ir kaip manai, Klere? Taip ir nutiko. Vyras skraidė ore ir prieš visus kažkas iš jo rovė žarnas... Apie tai pagalvojus, man net vemt norisi. Rimtai, Glenai, kiek šioj istorijoj yra tiesos?
    - Viskas... Viskas yra tiesa.

11 skyrius

Dabar esu namuose. Jau labai vėlu. Nenoriu net pamėginti sumerkti akių. Bijau. Tikėjausi, kad kas nors iš Anabelės palatos paskambins, praneš ką nors gero.
     Grįžau vėlokai. Mama manęs laukė visai šalia durų. Kai tik jas pravėriau, ji nužvelgė mane supratingomis, bet tuo pačiu ir nepasitikėjimo kupinomis akimis. Abi tylėjome. Laukiau kol ji subars mane, kad namo grįžau vėlai ar pasakys ką nors panašaus. Nieko. Mama padėjo man nusirengti striukę ir ją pakabino spintoje, koridoriuje.
     - Vakarienė paruošta, Liuse. - pasakė ramiu tonu. - Sėskis.
     Rankos vis dar drebėjo. Kai pajutau skanų keptos vištienos kvapą susivokiau, kad noriu valgyti! Galima sakyti, kad visą dieną nieko nebuvau turėjusi burnoje.
     Atsisėdau prie stalo ir ėmiau kimšti salotas užsikąsdama vištiena ir keptomis bulvytėmis. Valgydama galvojau, kaip man pasisekė, kad mano mama puiki virėja. Visą laiką kol kimšau maistą į tuščią skrandį, ji vis dirsčiojo į mane ir tylėdama kramtė.Galiausiai, kai abi baigėme valgyti, stumtelėjau lėkštę į priekį ir garsiai sumurmėjau Ačiū!, mama tarė:
     - Girdėjau kas nutiko Anai.
     Buvau visai aprimusi ir pamiršusi ką mačiau tame vaizdo įraše savo telefone. Bet mama net nežinodama, kaip aš išsigandusi, vėl man visa tai priminė. Gurkštelėjau sulčių.
      - Ką jie tau sakė? - nežymiai gūžtelėjau pečiais.
      - Sakė... Sakė, kad Ana tiesiog pateko į ligoninę. - mama pirštais pabarbeno į stalą. Galvojau, kad ji nieko daugiau nesakys, todėl nudelbiau akis. Kiek patylėjusi ji pridūrė: - Minėjo, kad ant jos kūno kažkokios keistos žaizdos, kurių negalėjo padaryti joks gyvis gyvenantis Žemėje. Nežinau ką jie tuo norėjo pasakyti, bet aš rimtai išsigandau... Juk tu ten buvai? Tu buvai Anos namuose, tada kai... Na, žinai, pati.
      Nejučia stipriai pradėjau spausti sau ranką. Nežinau kodėl. Buvau labai išsigandusi.
      - Taip. Aš buvau ten. Ji tyrinėjo mano sapnus. Tada aš miegojau... Ir... Nieko nemačiau.

Sausio 13 d.

Buvau vos vos sumerkusi akis. Norėjau bent šiek tiek jas pailsinti, kadangi reikėjo ruoštis į mokyklą. Mokykloje buvo gana sunki diena. Daug namų darbų ir sunkusis testas iš biologijos. Tiesą sakant per tuo pastaruosius įvykius net nespėjau jam pasiruošti. Gerai, kad žinojau kelis atsakymus iš kitų klasių. Gal tai man ir pridės daugiau taškų prie pažymio.
     Šanelė visą laiką nenuleido nuo manęs akių. Vis klausinėjo ar man viskas gerai, nes atrodau keistai. Atsakiau, kad nepailsėjau, nes visą naktį ruošiausi biologijai. Atrodo, kad ji patikėjo, nes dabar nebeskambinėja. Manau, kad man reikėtų grįžti į režimą. Sapnai jau nebe tokie baisūs kaip anksčiau. Dabar galėsiu pamėginti miegoti ir naktimis, kaip normalus ir sveikas žmogus.
      Po dvidešimties minučių eisiu aplankyti Anabelės. Iš kart nepulsiu klausinėti kas vyko ir kaip ji jautėsi. Pirmiausiai paklausiu kokių nereikšmingų dalykų. Papasakosiu ką sapnavau ir pamėginsiu ją nuraminti, kad man viskas gerai.

Sėdžiu ant suolo, atsirėmusi į sieną ir rašau. Manęs neįleidžia į Anabelės palatą, nes pasak seselės ji dabar valgo ir jai po valgio riš žaizdas. Matyt Anabelės žaizdos tikrai baisios, jeigu seselė neleidžia manęs į vidų.
     Aplinkui labai tuščia. Vos vos praeina koks nors žmogelis pro šalį, ir šiaip lydimas kokios nors seselės. Sėdžiu viena, tuščiame koridoriuje. Aplinkui nėra jokio lango, tad koridorių apšviečia tik menka blanki švieselė.
     Tylu. Bent man ramiau sutelkti mintis ir apie ką nors rašyti. Nežinau kiek man čia teks sėdėti ir laukti, tačiau esu pasirengusi ką nors sužinoti apie tai kas vyko vakar. Anabelė tikriausiai žino daug daugiau nei aš apie tą tamsų pavidalą. Ji - psichologė, - padeda žmonėms, kurie jaučiasi kitokie nei visi. Iš jos senesnių pasakojimų žinau, kad ji buvo padėjusi vienam berniukui, kuris matė tamsius pavidalus. Žinoma, ji jį nuramino ir jokiu būdu jo neatstūmė, kad ir kaip tai atrodo keista man. Berniukas tada buvo mažas ir naivus. Pasakodavo viską, kas jam nutikdavo. Po kelių dienų, kai Anabelė jau pradėjo aiškintis apie jų šeimą, kodėl ir kaip jis tapo ypatingas, tėvai nusprendė išsikraustyti, kadangi nemėgo žmonių besikišančių ne į savo reikalus. Nuo tada Anabelė nieko nebežino apie ta berniuką. Ir tikrai nemanau, kad ji jį atpažintų.
     Krūptelėjau, nes išgirdau keistą garsą. Nežinau iš kur. Buvau ką tik pakėlusi galvą ir apžvelgiau koridorius. Nieko nemačiau. Buvau taip įsijautusi į pasakojimą, kad tikrai išsigandau.
     Garsas buvo panašus į sienos, kurią drasko nagais. Nežinau iš kurios pusės garsas sklinda, nes man pasisukus į visai skirtingas puses - jis vienodas... Toks jausmas, kad kiekvienoje sienoje kažkas yra. Pajuntu, kaip man dreba rankos ir nejučia pradedu žvalgytis į šalis.
      Viskas baigiasi, kai seselė praveria duris ir pakviečia mane į vidų.
       - Pašalinius daiktus duokite man! - griežtai ištarė seselė ir ištiesė ranką į mano pusę. - Duok tą sąsiuvinuką. 

Liusė išsigandusi įeina į palatą. Kambarys ankštas, šviesus. Šviesa sklinda tik pro vieną langą ir apšviečia visą kambarį. Sienos apteptos šviesiai mėlynais dažais, nekruopščiai. Prie pat lango stovi plati didelė spinti, šalia jos staliukas su vaistais. Visai greta lova, kurioje guli Anabelė.

     Pamačiusi Liusę, Anabelė vos šypteli. Ji vis dar išsigandusi, - toptelėjo Liusei.

     - Sveika. - vos girdimai prataria ji. - Man viskas gerai. Tik kelios menkos žaizdelės.

     Liusė nulenkia galvą ir žingteli į priekį kelis žingsnius.

    - Tai ne menkos žaizdelės. Mama sakė, kad tokių žaizdų negalėjo padaryti niekas iš Žemėje gyvenančių žmonių. Tai neįmanoma...

    - Tai tik gandai, Liuse. - Anabelė pamėgina pakelti galvą, bet netrukus ji vėl nusvyra. - Aš tiesiog išėjau iš laiptinės ir kritau nuo laiptų. Paslydau. Kaimynai tikriausiai vėl nepranešė, kad išvalė grindis.

      Liusė susiraukia.Anabelė aiškiai meluoja, mėgindama apsaugoti ją, tačiau dėl to jai bus tik dar sunkiau. Mergina svarsto ar sakyti jai apie įrašą ar ne. Galiausiai sukaupusi visas mintis ir kupina ryžto taria:

      - Tai tikrai ne menkos žaizdelės. - dar kartą pakartoja. - Mačiau įrašą. Viskas nufilmuota mano telefone. Prisimeni? Įtaisėme jį į lentyną prieš pat man užmingant...

      Anabelės veidas persikreipia iš baimės ir liūdesio. Ji pasuka galvą į langą ir ilgai, nieko nepratardama žvelgia ašarų kupinomis akimis. Liusė nudelbia akis į grindis. Tačiau netrukus pamato žaizdą ant Anabelės rankos. 

      - Aš nežinau kas tai buvo. - galiausiai Anabelė prabyla. - Nežinau. Pajutau tamsą ir stingdantį šaltį. Girdėjau keistus garsus. Nežinau... - ji nežymiai papurto galvą.

      - Garsus? - klausia Liusė. - Kokius? Kokius garsus girdi?

      Anabelė užsimerkia. Savo žalias akis ji įsmeigia į Liusę, tada ištiesią skaudamą ranką į viršų ir pradeda nagais braukti per sieną. Liusės oda pašiurpsta. Ji girdėjo šiuos keistus garsus koridoriuje. Vadinasi keisti tamsūs juodi pavidalai netrukus puls ir ją?

      - A-aš šiandien girdėjau lygiai tokius pat garsus. - drebančiu balsu prabyla Liusė. - Taip pat jutau šaltį...

      Anabelė nusisuka ir neprataria nė žodžio. Netrukus į palatą ateiną dvi seselės ir rankomis mosteli į duris. Liusė dar kartą žvilgteli į Anabelę ir tada pasuka link durų.

       - Saugokis, Liuse. - išgirdo ji sakant.

10 skyrius

Atsidūriau ne ten kur turėjau. Marksčiausi nuo ryškios šviesos. Ne... Pas Anabelę negalėjo sutemti, - tikinau save. Buvau kai kur kitur. Kambaryje, kurį apšvietė tik vienintelė lempa, kuri ir taip man labai aštriai spigino į akis. Kai pamėginau atsistoti ir nusukti lempą, pamačiau kambario gale praviras duris. Pro jų mažą tarpelį mačiau raudoną šviesą ir girdėjau balsus. Priėjus arčiau pastebėjau, kad raudona šviesa virto tamsiai mėlyna, vėliau užgeso ir kitame kambaryje nebuvo jokio gyvybės ženklo.
      Šnabždesiai, kuriuos girdėjau pradėjo mane supti. Įvairūs balsai. Vieni tiesiog rėkia man į ausis, kiti šnabžda labai tyliai, treti atrodo visai šalia pat. Kad ir kaip mėginau susikaupti, suprasti ką jie man sako, neišėjo. Atrodė taip lyg jie kalbėtų kita kalba arba labai greitai tartų žodžius. Netrukus nugirdau tik vieną balsą, kuris nuaidėjo per visiškai tuščią ir tamsų kambarį. Tas balsas buvo mano mamos. Ji kartojo keistai skambančius žodžius mano galvoje: Tamsiosios jėgos, dekit pragare.
      Po jos žodžių viskas aprimo. Buvau užsidengusi ausis delnais. Kai viskas nurimo nugara prisispaudžiau prie šaltos sienos. Pažvelgiau į lempą. Blanki šviesa ėmė žybčioti.
      Mąsčiau kaip man pavyko iš vieno sapno persikelti į kitą. To niekada nebūdavo. Mintys sukosi galvoje lyg pašėlę. Galvojau apie viską ką man pavyko padaryti per paskutines dienas. Mano sapnai pasikeitė. Aš galiu juos valdyti. Sutikau malonų vaikiną. Sapnai jau nustojo taip varginti.
      Blanki lempos šviesa užgeso. Kartu su visu šaltu ir tuščiu kambariu paskendau tamsoje. Nusivaliau prakaituotas rankas į kelnes ir iškėliau galvą. Aš negaliu bijoti to ko nėra. Vėl nugirdau kažką šnibždant. Mėginau įsiklausyti kokie žodžiai tariami. Balsas vis artėjo. Žodžiai vis aiškėjo. Stipriai suspaudžiau sau ranką. Nepadeda. Balsas jau visai arti.
      Pajutau, kaip vėjas kedena plaukus. O gal tai ne vėjas?
      Tegul jinai dega pragare, ta nelaiminga kalė.
      Žodžiai buvo ištarti taip aiškiai, kad net pakibo ore. Susigūžiau. Kambaryje darėsi vis šalčiau. Mano kojos ir rankos stingo iš šalčio. Kažkas glostė mano kaklą keistai šiurkščia oda. Jutau, kaip kažkas limpa man prie kaklo. Gal tai ne oda...
      Buvau taip šlykštu, kad kone žiaugtelėjau. Norėjau iš čia ištrūkti. Semas sakė, kad tik aš pati žinau, kaip iš čia ištrūkti. Gal jis ir teisus. Aš galiu valdyti sapną.
      Mintyse galvojau apie grįžimą atgal į Anabelės kabinetą. Galvojau, kaip bus įdomu aptarti šį sapną. Kaip ji vėl ką nors nupieš...
      Man pavyko. Atsidūriau tiesiai ten apie ką mintyse ir mąsčiau. Aš nubudau. Man pavyko. Sunkiai atsisėdau ant sofos. Kažkodėl skaudėjo raumenis. Pasitrynusi akis nuo miego, pastebėjau, kad šalia nėra Anabelės. Lentynoje įtaisytas telefonas vis dar žybčiojo, vadinasi viskas filmuojama. Praeitą sykį, taip pat filmavome, tačiau kažkodėl Anabelė man neleido pažiūrėti įrašo. Šiuo metu jos šalia nėra, tad galiu pažiūrėti kas yra nufilmuota. Be to, aš niekada savęs nemačiau, kaip atrodau miegodama.
       Kai tyliai kojomis pasiekiau grindis, nutipenau prie knygų lentynos. Pasičiupau telefoną ir atsisėdau ant sofos. Šalia radau arbatos puodelį. Vanduo nebuvo šiltas. Net gi šaltas, kaip ledas.
       Telefone susiradau įrašą. Gurkštelėjau arbatos. Galvoje sukosi mintys, kad jeigu Anabelė neleido man žiūrėti praeito įrašo, kažkas blogai bus ir šiame. Vis gi smalsumas nugalėjo. Paliečiau telefono ekraną ir paleidau vaizdo įrašą.
       Mačiau, kad prie stalo sėdėjo Anabelė ir kažką rašė, o gal piešė? Stebėjau save. Aš gulėjau susigūžus ir sunkiai kvėpavau. Kažką tyliai sau panosėje sumurmėjau ir toliau ramiai snaudžiau. Akylai stebėjau kiekvieną savo ir Anabelės judesį. Viskas pernelyg kartojosi, todėl atsukau vaizdo įrašo galą. Anabelės prie stalo jau nebuvo. Aš ir toliau miegojau, nė nekrustelėjau. Nuo stalo, prie kurio visai nesenai vaizdo įraše sėdėjo Anabelė, nuriedėjo pieštukas.
        Atsukau vaizdo įrašą šiek tiek atgal. Anabelė vėl ramiai sėdėjo prie stalo. Kažkas juodas šmėstelėjo jai prie galvos. Paskui pranyko. Atsukau dar kartą į tą pačia vietą. Kai vėl pasirodė juodas keistas pavidalas sustabdžiau vaizdo įrašą.
        Juodame keistame šešėlyje įžiūrėjau veidą. Mane išmušė šaltas prakaitas ir vėl pradėjo šalti rankos. Tamsiame pavidale aiškiai matėsi didelės akys ir keistos grimasos iškreiptas veidas. Nusipurčiau ir toliau paleidau vaizdo įrašą. Anabelė pasuko galvą į tą vietą, kurioje įtaisytas telefonas. Tada paėmė puodelį arbatos ir atsigeria. Padėjusi puodelį vėl įniko dirbti. Kurį laiką buvo tyla. Viskas vėl buvo taip pat. Aš toliau snaudžiau nieko neįtardama. Murmėjau sau panosėje keistus man nežinomus žodžius. Anabelė padėjo pieštuką ant stalo ir iškelia baltus lapus virš savęs. Įtempiau akis mėgindama įžiūrėti kas pavaizduota lape. Mačiau kaklo linkį, plaukus ir akis, bet niekaip negalėjau suprasti kas pavaizduot lape - vyras ar moteris. Visai šalia telefono iš knygų lentynos iškrito visi jos darbai. Nuo keisto garso Anabelė krūptelėjo. Atsigręžusi ji išsišiepė ir tyliai nusijuokė.
        Kai Anabelė pakilo nuo kėdės, kažkas vėl šmėstelėjo visai šalia jos. Juodas pavidalas išryškėjo ir parbloškė Anabelę ant grindų. Man pradėjo drebėti rankos. Pati nepajutau kaip paleidau telefoną iš rankų. Jis nukrito ant grindų. Negalėjau atplėšti akių nuo vaizdo. Anabelė pakilo ir sukliko. Tamsus pavidalas apgaubė ją ir iškėlė į viršų. Anabelė bandė išsivaduoti, spardėsi ir mušėsi, tačiau niekas negalėjo atbaidyti to keisto šešėlio. Stebėjau visą vaizdą baimės kupinomis akimis. Mačiau kaip šešėlis nubloškė ją tolyn nuo manęs. Anabelė rėkė. Šaukė mane vardu, mėgino mane pažadinti, bet aš negalėjau jai padėti, nes kietai miegojau. Šešėlis vėl sukirbėjo virš lubų ir išsiplėtė. Anabelė jau nepajėgė atsikelti nuo grindų. Ji pakilo virš lubų valdoma šešėlio ir skrido tiesiai į kitą sieną, už sofos ant kurios aš miegojau. Šešėlis pranyko. Tada pamačiau tai ką jau buvau mačiusi vaizdo įrašo gale. Anabelės pieštukas nusirito nuo stalo.
       Vaido įrašas baigėsi. Buvau visa sušalusi ir sustirusi iš baimės. Negalėjau pajudėti, bet mintyse vis sau kartojau, kad reikia. Reikia judėti. Šiaip ne taip prisiverčiau žvilgtelėti už sofos. Rankos drebėjo, kad vos išsilaikiau. Anabelės nebuvo. Šoktelėjau nuo sofos, aplaksčiau visą kambarį, apieškojau visas vietas, bet niekur jos neradau. Anabelė dingo.
       - Ką dabar daryti? - paklausiau pati savęs iš nevilties.
       Aš nežinojau ką daryti. Aš buvau pasimetusi. Šešėlis gali grįžti bet kada. Dabar mane labiausiai jaudino, tai kad dingo Anabelė. Bet vis mąsčiau apie tai, kad gal būt praeitame vaizdo įraše vyko kažkas panašaus...
      Skubiai pasičiupau telefoną ir sugrįžau prie ankstesnio įrašo. Paliečiau ekraną ir vėl paleidau įrašą. Susirangiau ant sofos. Vaizdo įraše aš taip pat ramiausiai miegojau, tik buvau užsisukus į kitą pusę. Anabelė sėdėjo greta manęs ir skaitė knygą. Šiek tiek prasukau vaizdo įrašą. Anabelė įsipylė arbatos. Vėl prasukau. Anabelė dingo. Mane išpylė šaltas prakaitas. Pradėjau jaudintis dėl jos. Tada Anabelė vėl pasirodė, sveika ir gyva.
       Peržiūrėjau visą įrašą ir nieko įtartino nebuvo. Sėdėjau viena kambaryje susiėmusi už galvos ir mąsčiau, ką daryti. Tada nugirdau skambant telefoną. Skubiai jį čiupau. Skambino iš Anabelės telefono.
      - K- klausau... - pratariau drebančiu balsu.
      Kažkas kitame laido gale atsikrenkštė.
     - Ar aš su Liuse kalbu? - paklausė vyriškas balsas.
    Prikandau lūpą.
    - Taip, - išspaudžiau.
    Girdėjosi traškesiai. Vyras su kažkuo kalbėjosi aiškiai ranka uždengęs ragelį.
    - Ar jūs pažįstate Anabelę Hudson? - po kiek laiko vėl pasigirdo žvalus kito vyriškio balsas.
    - Taip. Kaip jūs gavote jos telefoną? Kur ji? Ir kas esate jūs?
    Vyriškis atsikrenkštė.
    - Vilas, kaip visuomet pamiršta prisistatyti ir visada išgąsdina vargšus žmones. - nusijuokė vyras žvaliu balsu. - Mes iš policijos. Nesijaudinkite, panele Liuse! Jūsų draugei Anabelei viskas gerai.
     - K- kur ji? - suklusau stipriai rankoje spausdama telefoną.
     - Anabelė Hudson dabar yra ligoninėje. Ji sunkiai sužalota, bet kaip jau ir sakiau, panele Liuse, nesijaudinkite! Galėsite ateiti ją aplankyti rytoj. Šiandien ji dar turės pailsėti. - tarė vyriškis ramiu balsu. Kiek luktelėjęs pridūrė: - Be to dabar ja rūpinasi daktarai. Mūsų bendradarbiai rado vargšę moterį leisgyvę gulinčią laiptinėje. Ji nieko daugiau ir nesakė, kaip paklausėme kas jai nutiko, sakė tik, kad paskambintume Liusei ir pasakytume, kad viskas gerai.
      - Ak. Aišku. - kimiai pratariau. - Ačiū, kad pranešėte. Negaliu dabar kalbėti, turiu eiti namo.
      Visa nuvargusi išėjau iš Anabelės buto. Laiptinėje mačiau kraujo žymes, be abejo tai buvo jos kraujo žymės. Buvau visa išbalusi ir išsigandusi. Labiausiai norėjau prigulti, bet jokiu būdu neužmigti.
   
 

9 skyrius

Žaizdą tvarkiau jau ne pirmą kartą, todėl buvau jau patyrusi. Vaikinas gulėjo sukniubęs ant grindų. Saugumo dėlei uždariau duris ir užtraukiau visus langus, kad tos būtybės mūsų nematytų, kad ir kas jos tokios bebuvo... Neišdrįsau pratarti nė žodžio. Aplinkui tvyrojo tyla. Nuo mano žodžių praėjo pilnos dešimt minučių ir nė vienas iš mūsų neprasižiojo. Minutės ėjo be galo ilgai.

      Kol tvarkiau žaizdą, vaikinas buvo užsimerkęs ir sukandęs dantis. Neišleido jokio garso, kai ištraukiau peilį, skirtą duonai pjaustyti. Buvo matyti iš jo susiraukusių antakių, kad mėgina sulaikyti skausmą. Kraujas plūdo nuo žaizdos. Gerai, kad buvau tam pasiruošusi. Suvilgyta kempine apvaliau jam žaizdą. Senoje lentynoje palei langą susiradau bintą ir sutvarsčiau žaizdą. Akivaizdu, kad vaikinui iš karto pasidarė lengviau. Jis pamėgino atsistoti, bet jam smarkiai sugėlė šoną. Iš karto prišokau. Pagavau jo ranką ir sulaikiau. Jis pažvelgė į mane ir vos pastebimai šyptelėjo.

      - Kas tu esi ir kodėl mane persekioji? - paklausiau taip staigiai, kad jis net krūptelėjo.

      Žodžiai, kuriuos ištariau pakibo ore. Vaikinas susiraukė iš skausmo ir to man užteko, kad suprasčiau, jog atsako nesulauksiu.

      Priėjau prie lango ir pažvelgiau pro užuolaidos kraštelį. Keistų suzombėjusių būtybių aplinkui nesisukiojo. Tikriausiai jau nuėjo tolyn, - pagalvojau. 

       Atsisukau į vaikiną. Jis buvo keisto grožio. Tamsūs juodi plaukai siekiantys sprandą ir gražios didelės žalios akys. Pajutau, kad kažkur jau anksčiau esu jį mačiusi. Ne, ne praeitame sapne. Kažkur...Kitur.

       - Liuse, - pratarė jis.

      Krūptelėjau. Buvau užsisvajojusi. 

     Jis giliai įkvėpė ruošdamasis kalbėti toliau. Turėjau labai įtempti klausą, kad girdėčiau ką jis kalba. 

     - Liuse, priversk save atsikelti. Tau jau gana miegoti. - pamatęs mano akyse nuostabą, jis atsirėmė į šalia stovėjusį stalą ir atsistojo. - Tau čia būti nesaugu. 

     - Ką čia tauški? - sušukau šiurkščiau nei norėjau. - Kas tu? Kodėl turėčiau tavęs klausyti ir kodėl po galais mane persekioji?

      Jis vėl vos vos matomai šyptelėjo. Apsimečiau, kad nepastebėjau jo šypsnio ir kalbėjau toliau:

     - Ir iš kur tu žinai, kad aš dabar miegu?

     Jis šiek tiek patylėjo. Paskui priėjo prie manęs.

     - Aš žinau daug daugiau apie tave, nei tu įsivaizduoji. - vaikinas suėmė mane už rankų. - Priversk save nubusti. Sakau, kad tau čia būti yra negerai.

     Stebeilijau tai į jį tai į mūsų rankas. Pajutau, kaip po mažu pradeda darytis karšta. Nežinojau net ką atsakyti. Buvau nubudusi tik praeitame sapne, kai apalpau. Toliau visuose sapnuose nubusdavau tik tada, kai mane nužudydavo ir kai pajusdavau skausmą. 

      - Kaip? - tyliai pratariau.

     Jis paleido mano rankas ir žvelgė į viršų. Pakėliau akis, ten kur žiūrėjo vaikinas, tačiau mačiau tik nusilupusius dažus.

     - Aš nežinau... - sumikčiojo jis. - Bet tu gali tai padaryti. 

     Išgirdome krebždesį prie durų. Vaikinas tuoj pat mane užstojo. Pro tarpelį apačioje mačiau judant šešėlius. Buvau įsitikinusi, kad tai buvo mano šio sapno tėtis ar bent jau mama. Visas mintis nutraukė jau pažįstamas garsas. Urzgimas. Tai buvo viena iš tų būtybių. Nors kas žino. Gal buvo ir daugiau.

       - Tyliai. - be garso pasakė vaikinas.

       Pajutau, kaip sulaikiau kvapą.

       Šešėlis keistai judėjo. Rangėsi. Iš durų slenksčio sklido gana nemalonus kvapas. Susiėmiau už nosies, kad jo dar sykį neįkvėpčiau. Akies krašteliu stebėjau vaikiną. Jis nereagavo į tuos kvapus, taip aštriai kaip aš. Atrodė, kad jis net gi nebijo tų šešėlių. 

      Pro durų slenkstį kyštelėjo ranka. Susilaikiau neaiktelėjus. Rankos ilgi pirštai bėgiojo šaltomis medinėmis grindimis, tartum mėgintų ką nors apčiuopti. Buvo keista visa tai stebėti savomis akimis, visa tai kas dažniausiai vyksta siaubo filmuose. Vienas aštrus nagas braukė per grindis. Matyt taip jie patikrina ar kas nors yra viduje. Susikaupusi stebeilijau. Nenuleidau akių nuo rankos judesių. Vaikinas prie manęs prisilietė ir to užteko, kad cyptelčiau. 

      Ranka staigiai dingo. Vaikinas paėmė mane už rankos. Jis ruošėsi kažkur mane tempti. Jaučiausi taip lyg mano kojos būtų įaugę į grindis. Dingus rankai, kitapus durų pasigirdo ausį veriantys garsai. Kažkas nagais ėmė draskyti duris. 

       - Greičiau, Liuse! - šnypštelėjo jis traukdamas mane už rankos. - Liuse.

      Pagaliau nusukau akis nuo durų ir galėjau pajudėti. Sekiau paskui jį. 

      - Kiek žinau name yra atsarginis išėjimas. - sukuždėjo.

      Kai pasiekėme medines duris, pasigirdo keistas traškesys ir išgriuvo medinė siena. Vėl pajutau, kaip pradeda stingti kojos. Pro skylę sienoje vėl pasigirdo tie patys garsai. Būtybės, kurios krapštėsi prie durų dingo. Keisti garsai artėjo ir netrukus tarp dulkių įžiūrėjau vieną tamsų veidą. Paskui kitą. Trečią. Ir ketvirtą. Mus pamatę jie vėl urgztelėjo. Pirmą kartą mačiau tikrą zombį ir taip arti priešais save. 

       Vaikinas mane staigiai truktelėjo į priekį ir jo dėka mes atsidūrėme lauke. Jis staigiai užstūmė duris su dėže, kuri pati pirma pasipainiojo po ranka. 

        Buvo baisu ką regėjau. Lauke pilna kraujo. Ilga žalia žolė, kurią mačiau prieš tai, virto kruvinu aptiesalu visiems numirėliams. Žmonės, kurie mėgino išsigelbėti, gulėjo negyvi. Vieni be veido, kiti be kojos, trečių buvo tik likučiai. Iš kažkur sklinda dūmų kvapas. Lėtai pasukusi akis mačiau degančius namus. Kažkas mėgino juos atbaidyti ugnimi,- pagalvojau. Degė ir žolė. Ir medžiai. Pajutau, kaip ašaros pradeda kauptis akyse. Jutau sūrumą gerklėje. Man buvo taip gaila visų žmonių. Taip, jie buvo netikri, gal daugelis net seniau neegzistavo. Bet dėl visko buvau kalta aš.

       - Nesikrimsk. - išgirdau jo balsą. - Tai padarė maras. Tu visai nekalta.

       Suklupau. Jis atsiklaupė greta manęs ir pažvelgė man tiesiai į akis. Nesusilaikiau ir pravirkau. Atrodė, kad visas pasaulis aplink suskilo ir nieko nebeliko. Šiame sapne, kaip tik taip ir buvo. 

       - Liuse, - vaikinas švelniai kreipėsi į mane. - Čia nesaugu. Nueikime ten kur saugiau, tada galėsime tave grąžinti atgal į tikra gyvenimą.

       Jis paėmė mane už rankos ir kilstelėjo. 

       - Hmm... - numykiau. - Ar galėčiau sužinoti tamstos vardą?

      Jis nusišypsojo. Kai susitiko mūsų akys, man pradėjo kaisti skruostai.

      - Semas. - pasakė.

      Kai jis mane tvirtai suėmė už liemens pradėjome judėti. Jis buvo sužeistas, tad jam reikėjo į ką nors atsiremti, aš buvau nuvargusi ir man pravertė jo ramstis. 

      - Sakei, kad žinai labai daug apie mane. - tariau atkreipdama jo dėmesį į save. - Pavyzdžiui ką?

      - Negaliu sakyti. - skubiai pasakė jis.

      - Vadinasi nežinai. - prunkštelėjau ir užverčiau akis į viršų.

      - Žinau. Tikrai. - patikino jis. Šį sykį kai akies krašteliu jį nužiūrėjau vaikinas buvo nepatenkintas.

      - Tuomet įrodyk. - pašaipiai pasakiau. - Aš dar iš vis nežinau ar man verta tavimi pasitikėti. Tai, kad tu persekioji mane gąsdina.

       - Tave kankina sapnai nuo pat vaikystės. Seniau jie būdavo daug lengvesni, nei dabar. Tavo mama viena iš tų užsiėmusių amerikiečių mamų. Ji tavęs nesiklauso ir galvoja, kad tu esi išprotėjus ir nekenti savo gyvenimo. Tėtis jūsų šeimą paliko visai nesenai. - Semas nutilo ir nužvelgė mane. - Tai per ne lyg asmeniška dėl ko jis jus paliko, bet ir tai aš žinau.

       Kelis sykius mėginau kažką sakyti, bet vis susivokiau, kad tai bloga mintis. Vaikinas per daug apie mane žino ir tai man nepatiko. Nejau jis žino ir tai, kada aš valausi dantis, koks mėgstamiausias mano filmas ar patiekalas ir kiek mokyklų aš pakeičiau.

       - Čia tik kvailas sutapimas. - pasakiau mėgindama save nuraminti. - Tu esi pramanytas mano vaizduotės, kaip ir visi kiti sapnų personažai. Apie mane žinai daug todėl, kad mano visi sapnai susideda iš ko nors kas susijęs su manimi. - stipriai užsimerkiau. - Kai atsimerksiu tavęs čia jau nebus.

       Semas nusijuokė. Atsimerkiau ir išvydau jį tiesiai priešais save. Nepavyko. Ir ką aš mėginu apgauti. Aš dar nesu patyrusi sapnų valdyme. 

       - Aš nesu pramanytas tavo sapnų personažas, - tarė jis dairydamasis, - nemanau, kad turėjau dėl to įsižeisti.

       - Tai kas tuomet esi? Mano angelas sargas? - nusišaipiau.

       - Gali taip manyti. Man patinka, kad mane vadini angelu. Tai labai gražiai skamba. 

      Sustojome link mažo sandėliuko. Šalia jo stovintis namas buvo apdaužytas, tačiau sandėliukas buvo gana gražios išorės.

        - Manau, kad mes galėtume čia apsistoti. Bent jau tol kol priversime tave grįžti atgal iš sapnų. - Semas mane stumtelėjo į priekį. - Turi degtukų?

        Vos pastebimai linktelėjau. 

        Kai įėjome į vidų iš karto uždegiau žibintą, kurį radome šalia sandėliuko. Viduje atrodė jauku. Kampuose buvo dvi senos lentynos su įvairiais daiktais ir šviežiomis naminėmis uogienėmis. Viduryje buvo dailiai supintos šieno kupetos. Viršuje buvo vienas maža langelis, pro kurį sklido šviesa.

        - Hmm... Čia... Jauku.

        Semas nieko nepasakė. Jo veidas buvo rimtas. Bene labiausiai ko jis norėjo, tai tikriausiai manęs atsikratyti grąžindamas mane atgal. 

       - Sėsk čia. - tarstelėjo jis ir parodė į vieną iš šieno kupetų.

      Tuoj pat paklusau. Vaikinas vaikščiojo tai pirmyn, tai atgal.

      - Praeitame sapne tu nualpai ar ne? - paklausė. - Yra keli būdai, kaip tu gali sugrįžti. Na, negali sapne likti tiek kiek nori. Čia gali būti tik tau paskirtą laiką. Manau, kad laikas jau turėtų baigtis ir tu turėtum nubusti.

      Man pradėjo skaudėti galvą. Atrodė, kad galva tuoj sprogs.

     - Atsiprašau... Hm. Gali pakartoti? - suklusau.

    Semas tuoj pat atsisuko į mane.

    - Tu atrodai išbalusi. Kažkas negerai.

   Pradėjo viskas aplinkui suktis. Girdėjau, kaip jis vis kartoja mano vardą, aiškiai tardamas kiekvieną raidę, taip kaip niekas kitas niekada nėra taręs mano vardo. Netrukus pradėjo merktis ir akys. Darėsi silpna...

8 skyrius

Buvau visai mielame kambaryje. Jis buvo gana ankštas. Maža lova stovėjo prie pat lango. Šalia jos medinis senas krėslas su drabužiais. Kitame kambario gale medinis stalas su keliais daiktais. Šalia padėtas kibiras su kempine apsiprausti. Stovėjau viduryje kambario ir žvalgiausi. Buvau su raudona liemene, ilgu juodu sijonu, plaukus susirišusi į ilgą juoda kasą ir su kepure.
     Supratau, kad patekau į senus laikus. Žinojau, kad savo sapnuose aš galiu keliauti laiku ir patekti į skirtingas vietas, tačiau mane visuomet turi kas nors nužudyti.
     Priėjau prie lango norėdama įkvėpti gryno oro. Nebuvau pratusi prie tokio seno lango, tad nemokėjau jo atverti. Sukiojau rankeną į visas puses, kol galiausiai lango rėmas sugirgždėjo ir jis prasivėrė. Patraukiau visas užuolaidas ir iškišau galvą pro langą.
      Tikėjausi pajusti gaivų orą, tačiau kvapas mane nustebino. Rašydama negaliu jo apibūdinti. Tokio kvapo, man niekada gyvenime neteko užuosti. Buvo kažkas panašaus į žalią supuvusią mėsą, tačiau dar šlykščiau, lyg būtų koks nors prieskonis. Negalėjau tiesiog ramiai įkvėpti oro. Man pasidarė bloga. Skarele užsidengiau nosį ir apsidairiau aplinkui. Lauke kažkas degė. Buvo įkurtas didelis laužas, aplink jį pilna baltų maišų. Žmonės kažką degino. Giliau įsižiūrėjus pastebėjau, kad žmonės taip pat užsidengę veidus. Sekiau judėjimą akimis. Įmetę baltus maišus, tuščiomis rankomis jie grįžo per didelius medinius vartus. Sekiau vartų linija ir pastebėjau, kad jie aptvėrę visą miestelį. Kiti žmonės tiesiog smalsiai stebėjo, kaip dega maišai ugnyje. Kai kurie kūkčiojo.
       Ilgai stebėjau vieną iš maišų. Jo forma man kažką priminė, tačiau buvo sunku net nusakyti ką. Maišas krustelėjo. Net atšokau nuo lango, kai suvokiau ką jie degina.
       Tai buvo žmonės...
       Pajutau, kaip man pradeda drebėti rankos. Aplink laužą maišų buvo begalė. Ir ten visur gyvi žmonės. Kai kurie gal ir nejudėjo, tačiau vienas tikrai krustelėjo. Bijojau prieiti arčiau prie lango. Bet prisiverčiau, kadangi iš vietos, kurioje stovėjau nieko nesimatė. Iš maišo, kuriame kažkas judėjo pradėjo sklisti keisti garsai. Pamažu balto maišo spalva virto šviesiai rausva. Paskui raudona. Maiše esantis žmogus kraujavo. Širdis ėmė daužytis krūtinėje.
       - Kas čia vyksta? - tyliai pratariau pati sau.
       Ir tada įvyko tai, kas net dabar man vis kartojasi galvoje. Kruvinas maišas vėl krustelėjo. Aplink stovėję žmonės sužiuro. Palinkau į priekį skarele stipriai užsidengdama nosį. Maišas staigiai plyšo pusiau ir pasirodė keistos formos žmogus. Stoviniavę aplink drebėjo. Buvo sustingę iš baimės ir negalėjo pajudėti. Kruvinas žmogus išsirangė iš maišo ir leisdamas keistus garsus atsistojo. Buvo sunku atpažinti ar tai moteris ar vyras. Visas žmogystos veidas nusėtas keistais randais, nuo kairiojo skruosto kabojo nusilupusi mėsa. Leisdamas keistus garsus jis artinosi link žmonių grupelės.
        Netrukus sujudo ir kiti maišai. Žmonės juose ėmė riaumoti. Kai ir kiti išlindo iš maišų, pamačiusi jų veidus pasibjaurėjau. Visų oda buvo nusilupusi. Vienas net gi priminė griaučius, kitas buvo be akies, trečias buvo tik iki pusės. Staiga pajutau, kaip man darosi silpna. Nepajėgiau atsitraukti nuo lango. Aš norėjau matyti kas vysk toliau, nors ir buvo be galo šlykštu. Keistos mutuojančios būtybės puolė žmones. Mano akivaizdoje mirė žmonės. Žmogystos juos ėdė! Mačiau, kaip drasko nuo jų odą. Buvau sukrėsta iš baimės, kad net negalėjau pajudėti. Prie vartų stovinčios moterys ėmė raudoti, matydamos, kaip negyvi krenta jų vyrai. Vienas judrus vyras skubiai paliepė kitiems uždaryti medinius vartus. Moterys mėgino vyrus sulaikyti, tačiau jie elgėsi teisingai. Tiems žmonėms jau niekas nebūtų galėjęs padėti.
         Vartai užsidarė. Viena senyva moteris sukniubo ant žvyro. Judrus vyrukas skubiai bėgo per miestelį ir šaukė:
        - VISI Į RŪSIUS! VISI Į RŪSIUS!
        Suskubau užverti langą. Staigiai prasivėrė mano kambario durys ir pro jas įvirto susirūpinusi ir išsigandusi moteris. Paskui ją kone žviegdamas atbėgo vyras.
        - Greičiau, Morgan! - kreipėsi moteris į mane suimdama už pečių. - Pasiimk tik svarbiausius drabužius. Ponas Levinas sakė, kad turime skubėti į rūsius.
        Moteris, kuri tikriausiai šiame sapne buvo mano mama, stumtelėjo mane į priekį.
        - Prisimink, tik svarbiausius!
        Sumišęs vyras skubiai paėmė seną lagaminą. Kraudama drabužius svarsčiau ar šį sykį sapne man teks numirti. Tikrai nenorėčiau būti suėsta tų mutuojančių žmonių. Nors kita vertus visos mirtys, kurias aš patyriau per sapnus buvo tikrai baisios.
        - Kas dabar... Hmm... Bus? - paklausiau šiek tiek drebančiu balsu.
        Vyriškis nesitikėjo tokio mano klausimo. Buvo akivaizdu, kad jis taip pat be galo išsigandęs ir labai labai skuba. Gal būt jie ir nežinojo kas vyksta. Gal būt jie net nematė kas dedasi lauke.
        - Mes saugiai pasislėpsime rūsyje, mieloji Morgan. - pasakė jis. Iš žodžių supratau, kad net jis pats netiki ką ką tik pasakė. - Mes neužkrėsti, - skubiai pasitaisė, - Bent jau tol kol jei mūsų nepasieks.
        Supratau, kad šis vyriškis kalba būtent apie tuos keistus mutuojančius žmones.
        Žinojau, kad rūsyje bent jau man ilgai tverti neteks. Aš nubusiu ir viskas  pasibaigs. Kroviau drabužius skubėdama vardan šio sapno savųjų tėvų. Norėjau, kad bent jau jie išsigelbėtų.
        - Ana! - šūktelėjo vyriškis. - Mes jau su Morgan pasiruošę! Ar paėmei pakankamai maisto?
        Tyla. Moteris nieko neatsakė. Vyras susirūpinęs suskubo laiptais leistis žemyn. Tempdama sunkų lagaminą sekiau jam įkandin nenorėdama atsilikti.
         - Anaaa! - nutęsė jis.
        Pamatęs mano klausiamą žvilgsnį jis skubiai pasitaisė mėgindamas mane nuraminti:
        - Ji išėjo maisto. Pas kaimynę. Žinai, pas ponią Mentel. - jis suėmė mane už pečių. - Toji juk turi maisto krautuvę. Sakė padėsianti mūsų šeima už tai, kad esame geri jis draugai. Žinoma, kad tavo motina pas ją ir nuėjo. Maisto.
       Tėvas pasuko mane į rūsio pusę ir stumtelėjo į priekį aiškiai rodydamas, kad eičiau būtent ten.
       - Nueik ten ir pasislėpk. Jokiu būdu niekam kitam neatidaryk. Kai išgirsi mano balsą...Nors ne, geriau šį beldimą, - jis ranka pastukseno į sieną, - Kai jį išgirsi, žinok, kad tai esame mes, gerai? Tegul tai būna mūsų rūsio užraktas.
       Linktelėjau. Vyrukas davė man raktą. Pats pravėrė sunkias rūsio duris ir leido man įeiti. Įžiebė žibintą ir padavė man tiesiai į rankas. Davė man kelis degtukus ir išėjo.
       Likau rūsyje sėdėti viena. Šiek tiek bijojau, nes nežinojau, kas tuo metu dėjosi lauke. Bet širdyje ir džiaugiausi, kadangi čia buvo saugu. Jeigu nepraversiu rūsio durų, niekas negalės manęs užmušti. O tai man buvo svarbiausia.
       Kurį laiką visiškai tyliai sėdėjau. Dairiausi po rūsį. Svarsčiau. Paskui nusprendžiau, kad man vertėtų pamėginti tai, ką man sakė Anabelė per paskutinįjį mūsų susitikimą, kai sapnavau esanti Katerina. Anabelė sakė, kad galiu pamėginti iš sapno parsinešti kokį nors daiktą. Susiradau balto lapo skiautę. Lentynoje radau keistos formos senovinį pieštuką. Sugrįžau atgal į vietą. Žvelgiau į žibinto apšviestą lapą ir mąsčiau ką man vertėtų užsirašyti iš šio sapno, kad nepamirščiau. Spaudžiau seną iš medžio išdrožtą pieštuką. Galiausiai pradėjau rašyti:

 Mačiau laužą, kuriame degė žmonės. Vėliau supratau, kad jie yra mirę žmonės. 

 Jie mutavo ir virto keistomis būtybėmis ėdančiomis kitus žmones.

 Girdėjau keistus jų skleidžiamus garsus ir jutau labai keistą kvapą. Niekaip 

negalėčiau jo apibūdinti.

 Pavardės ir vardai, kuriuos vertėtų įsidėmėti: Morgan, ponia Mentel, ponas

Levinas.

      Lauke nugirdau šūksnius. Ir urzgimą. Tos būtybės jau pateko į miestelį. Popieriaus skiautelę įsidėjau sau į diržą juosianti  liemenį. Žibintu apšviečiau visą rūsį. Nebuvo jokios skylutės pro kurią būtų galėję įlįsti tos bjaurios būtybės.

      Staiga užgeso žibintas. Aiktelėjau. Rūsyje buvo visiškai tamsu. Ranka mėginau apčiuopti degtukus, tačiau niekur jų neradau. Tada išgirdau urzgimą. Jis buvo daug garsesnis nei prieš tai. O kas jeigu viena iš tų būtybių jau pateko į namą? Pajutau, kaip ėmė drebėti kojos ir rankos. Pasidarė siaubingai šalta.

       - Morgan! - išgirdau šaukiant.

      Balsas buvo kupinas išgąsčio. Negalėjau atskirti kieno jis buvo, moters ar vyro. Bet kad ir kas ten buvo, žinojo mano vardą.

       - Morgan! - vėl šūktelėjo.

       Krustelėjau. Urzgimas, kurį girdėjau tolėjo. Gal man pavyktų išsmukti iš rūsio?

       Pagaliau užčiopiau degtukus ir užsikūriau žibintą. Lėtais žingsniais artinausi link rūsio durų. Žinojau, kad man kur kas saugiau likti rūsyje, tačiau norėjau išgelbėti tą žmogų, kuris manęs šaukėsi.

       Kai pravėriau duris, kambarys buvo tuščias. Lėtai žingsniavau  per medines grindis stengdamasi neišsiduoti. Pamačiau langą virtuvėlės gale. Priėjusi langą nustebau. Šaltis pakirto rankas ir aš pamečiau žibintuvėlį. Buvo pilna lavonų. Aplinkui sukiojosi vos gyvos būtybės. Kai kurios ėdė, kai kurios taip pat buvo negyvos. Mediniai vartai buvo perplėšti pusiau, sulūžę.

        Pajutau, kaip kažkas mane čiupo už rankos. Išsigandusi čiupau peilį, kuris lyg tyčia papuolė man po ranka ir dūriau užpuolikui. 

       Atsigręžusi pamačiau ne tai ką turėjau pamatyti. Tai buvo ne mutuojanti būtybė. Tai buvo vaikinas gražiomis žaliomis akimis, kurias aš atpažinčiau iš bet kur. Vaikinas buvo susiėmęs už peilio ir žvelgė į mane.

       - Liuse...- pratarė.

      Balsas pakirto man širdį. Jis vėl norėjo mane išgelbėti. Skubiai pačiupau pasipainiojusį drabužį.

     - Laikykis, - pasakiau drebančiu balsu, - mėginsiu ištraukti peilį ir sutvarkyti žaizdą.