12 skyrius

Sausio 14 d.

Pusvalandis, kaip aš namuose. Visą dieną nedavė ramybės vakarykščio pokalbio su Anabele nuotrupos. Dabar žinau, kad ji jaučiasi lygiai taip pat, kaip ir aš, tik tiek, jog jos nekamuoja tokie tragiški sapnai iš po kurių gali atsikelti su žaizdomis. Abi girdime tuos pačius garsus. Ji matė tamsų pavidalą... Mintis, kuri vis sukasi man galvoje - kas tas tamsus pavidalas ir ko jis nori? Jeigu tai būtų netikra, tiesiog galėčiau nusijuokti balsu ir visa tai pamiršti. Bet... Aš visa tai mačiau. Ir tai amžinai liks mano galvoje..
    Taigi sapnavau, kad atsidūriau dvidešimtąjame amžiuje. Stovėjau šalia grupelės jaunuolių. Į mane buvo pasirėmusi daili blondinė ilgais banguotais plaukais. Ji savo ilgais pirštais barbeno man per petį. Man iš kairės stovintis, tamsaus gymio vaikinukas su dredais, kažką pasakojo energingai mosuodamas rankomis. Kol kas, kaip ir kiekvieno sapno pradžioje viską mačiau blankiai, vaizdas liejosi. Atrodė, kad nė vienas iš penkių jaunuolių nematė manęs linguojant. Kai vaizdas susilygino, ėmiau matyti geriau. Nužvelgiau visus penkis savo šio gyvenimo draugus. Blondinė ilgais pirštais, tamsaus gymio vaikinukas su dredais, dvynės su ilgomis tamsiai rudomis kasomis ir vaikinas, man iš dešinės, juodais plaukais sukeltais į viršų ir duobutėmis skruostuose. Žodžiai nustojo plaktis ir nugirdau, ką energingas vaikinukas pasakoja.
    - Bet neišsigąskit! Tai tik legenda, - nusijuokė jis, - Bent jau tikėkimės, kad ta senė tik melavo norėdama įbauginti šiuolaikinį jaunimą.
    Visi kiti pradėjo tyliai kikenti. Stovėjau, kaip įaugus į žemę. Negirdėjau pusės pasakojimo, tad net negaliu nutuokti apie ką jie kalbėjosi. Vis gi mano pasirinkimas nebuvo geras, kadangi mano draugužiai tuoj pat pastebėjo mane.
    - Tik pažiūrėkit, ar tik ne Klerė pati pirmoji išsigando? - pašaipiai tarė vaikinas tamsiais plaukais.
    - Liaukis, Denai! - riktelėjo dvynės vienu balsu. - Ji sakė, ją vadinti Liuse!
    - Liuse? - sukikeno energingasis, - Klere, negi rimtai manai, kad tau reikia pasikeisti vardą? Liusė skamba labai jau mergaitiškai, be to tai neatspindi tavęs.
     Sukandau dantis. Vadinasi kiekviename sapne vis keičiasi mano vardas. Kiek pamenu seniau aš būdavau tik Liusė, bet dabar sapnuose galiu įgauti ir kitus vardus bei pavidalus. Greičiausiai jie mane mato visai kitaip, nei aš save veidrodyje, nes man mano vardas mane atspindi.
    - Galvokit kaip norit, - dirbtinai nusijuokiau. Panašu, kad išėjo ne per geriausiai, nes tamsiaplaukis vėl prunkštelėjo.
    - Ei! Netempkim gumos. Gal jau eikime apžiūrėti tą seną trobą. - tamsaus gymio vaikinas atsiduso, kreivokai šyptelėjęs atgalia ranka parodė į seno namo pusę.
    Visi drauge pajudėjome. Ėjau paskutinioji, kadangi negirdėjau istorijos ir nežinojau ko galima tikėtis.
    Dairiausi aplinkui. Sena tvora su nusilupusiais raudonais dažais, krūmai, vijokliai, ilgos žolės iki pat namo takelio. Jeigu nesijausčiau taip tikroviškai ir nedrebėtų kojos, taip man primindamos, kad čia tikrovė, galvočiau, kad tiesiog žiūriu nieko neišsiskiriantį filmą, kuriame grupelė paauglių, kaip ir visuomet papuola į bėdas.
    Vaikinas su dredais stabtelėjo ir pirštu parodė į didelį ąžuolą greta namo.
    - Čia pasikorė jo dukra. Sakoma, kad prieš tai jai buvo nupjautos rankos ir kojų pirštai, tad mažai tikėtina, kad ji tai padarė pati. Kiek girdėjau tėvas ją mušdavo, jog ji išsipasakodavo mokykloje savo mokytojams apie jų namuose kilusius kivirčus. - atsigręžęs į mus jis tik vyptelėjo ir žingsniavo toliau.
    - Kaip manot, kas jai taip padarė? - paklausė virpėdamos dvynukės.
    - Tėvas? - garsiai nusijuokė tamsiaplaukis kibindamas mane. - O gal mama? Mokytojai? Galėtume įvairiausių variantų prigalvoti, ar ne, Klere? Oi! - vaikinas kreivai šyptelėjęs nužvelgė mane, - Ar turėčiau sakyti Liuse?
   Užverčiau akis į viršų. Labiausiai nemėgau, kai kas nors šaipydavosi iš mano vardo. Nieko neatsakiusi žengiau kelis žingsnius į priekį. Sustojau ties durimis.
    - Ar jūs įsitikinę, kad norit ten eiti? -sukluso abi dvynukės, - Galime dar apsisukti.
    - Mina, Diana, nebūkit tokios ištižę! Negi tikit tomis kvailomis legendomis? - tamsiaplaukis nusispjovė į žolę. - Legendos byloja, kad... Nu ir ką jos byloja? Kažkokia kvaila senė papasakojo savo istoriją iš neturėjimo ką veikti. Tikėjosi, kad mes, kaip maži kūdikėliai apsiverksim ir pabėgsim? Ar atvirkščiai įrodydami savo drąsą, brausimė į namą ir grįšim sveikut sveikutėliai, kaip kokie didvyriai įrodysim, kad tai tik kvaila pasaka!
    Visi tylėjo. Dvynukės stovėjo sustingę ir svarstė ką jis ką tik pasakė.
    - Neteisingai galvoji, - pasakiau ir visi sužiuro į mane. - Jeigu jos nenori eiti, tegu neina. Ar atsakysi už mus visus, jeigu nutiks kokia nors nelaimė. Na, kad ir tarkim kuris nors susilaužys koją įkrisdamas su grindimis. Juk jos senos! Tu vienintelis tikini mus, kad ten nieko nebus.
     - Ak, Klere, kaip man patinka tavo mąstymas! - Denas suplojo rankomis. - Visur įžvelgi teisybę. Puiku! Kaip norit, jeigu esat drąsūs, eikime. Atsakysiu, jei ištiks nelaimė.
    Tikėjausi, kad Diana ir Mina liks stovėti kieme. Abi susižvalgę merginos linktelėjo ir kartu su kitais pasuko link durų. Šalia manęs stovinti blondinė dvejojo. Pasižiūrėjusi į mane ji nedrąsiai nusišypsojo. Kai ji žengė į priekį, supratau, kad viena kieme pasilikti nenoriu, tad nusekiau visiems įkandin. Glenas, vaikinas su dredais, laikė duris, kad visi įeitume į namo vidų.
    - Dėl visa ko, palik atviras duris, - sumurmėjo blondinė slėpdamasi už manęs, šnopuodama man tiesiai į ausį
    Glenas linktelėjo. Mačiau, kad vaikinukas mėgino šypsotis, tačiau veltui. Drebanti jo apatinė lūpa išdavę jo būseną. Vienintelis Denas laikėsi puikiai arba mokėjo tai nuslėpti.
    - Peršikot ar ne? - garsiai balsu nusijuokė jis. - Vaje, na jūs ir bailiai.
    Denas pasijudino pirmas rodydamas savo drąsą. Visi ėjo tyliai vienas po kito. Senų grindų girgždesys nuskambėjo taip, lyg kas nors klyktų ar tyliai tyliai verkdamas aimanuotų. Lubos buvo pilnos voratinklių, ant stalo stovėjo keli jau seniai neišplauti dubenėliai bei vyno taurė. Užuolaidos nuplyšę kabojo apdengę langus. Tapetai seni, gėlėti ir kažkuo ištepti. Pajutau, kaip pradėjo perštėti akis. Denas švietinėjo žiebtuvėliu tamsiausius užkampius. Kai jo ranka pasisuko link sienos kampo, kuriame buvo pastatyta maža kėdutė, atrodė lyg mačiau kažką sėdint. Būtybė greitai išnyko palikdama kraujo pėdsaką.
    - Panašu, kad čia jis bausdavo savo penkerių metų sūnų. Mano močiutė sakė, kad jis lupdavo savo sūnelį su diržu... O vieną sykį jį ir pjaustė peiliu... - tarė virpėdamas Glenas.
    - Hm... - numykiau, - Koks šio namo savininko vardas?
    Glenas atsisuko į mane.
    - Ššš... Jo vardo niekas garsiai nesako, nes, pasak prietarų, sakant to vyro vardą, įmanoma jį išsikviesti...
    - Jis miręs?
    - Taip. Miręs. Tačiau jo mirtis iki šiol sukrėtė visus šio miestelio gyventojus. Per laidotuves jis jau buvo nukremuotas, tačiau atsikėlė iš karsto ir į visus rodė pirštais, sakė kaip kas mirs. - Glenas stabtelėjo palaukti manęs. Kai priartėjau prie jo, vaikinas man šnibždėjo į ausį. - Ir tikrai dauguma mirė, kaip ir jis išpranašavo...
     - O vienas... - pratęsė Denas, - mirė po jo laidotuvių. Senis išpranašavo, kad vyrukui kažkas iš pilvo ištrauks žarnas ir lis jo krauju... Ir kaip manai, Klere? Taip ir nutiko. Vyras skraidė ore ir prieš visus kažkas iš jo rovė žarnas... Apie tai pagalvojus, man net vemt norisi. Rimtai, Glenai, kiek šioj istorijoj yra tiesos?
    - Viskas... Viskas yra tiesa.