Tikėjausi, kad šokdama lauk pro langą nubusiu, tačiau nukritusi pajutau, kas dar vis esu toje pačioje vietoje.
Kurį laiką gulėjau nesijudindama. Jaučiau, kaip skauda kojas. Iššokau ant žolės iš gana aukšto pastato, tad dilgčiojo visą kūną. Vos pajėgiau pasukti galvą ant šono. Drėgna žolė glistė mano plaukus. Giliai įkvėpiau.
Merės nebuvo. Galėjau prisiekti, jog mačiau ją iššokant kartu su manimi. Ėmiau dairytis, kaip pašėlus. Tuščia. Tik aš.
Pamėginau atsistoti. Diegė viską. Teko prisilaikyti už medžio, kad nekrisčiau. Kai ranka paliečiau medžio kamieną, supratau, kad tai tas ąžuolas, ant kurio pasikorė to žmogaus dukra. Lėtai ranka perbraukiau seną kamieną, tikėdamasi, kad jis man parodys tiesą. Sapną valdau aš, tad galiu prigalvoti bet ko...
Vizija buvo trumpa. Mačiau mažą mergytę besisupančią ant supynių. Tiesa, jos buvo ant ąžuolo šakos. Mergytė nustojo suptis ir nubėgo pasislėpti už medžio. Vizijoje pasirodė įniršęs tėvas. Negirdėjau jo kalbant, tačiau jo lūpos judėjo, taip greitai, kad supratau jį šaukiant. Vyras timptelėjo mergytę, kaip pašėlęs. Atrėmė į medį ir iš kelnių išsivėrė diržą. Krūptelėjau, kai tėvas lupo mažą mergaitę. Atrodė kone girdžiu, kaip jis ją bara, ji verkia ir klykia.
Patraukiau ranką, kai išgirdau kažką judant.
Žmogus stovėjo ant palangės ir dairėsi, kur mudvi dingome. Prisiglaudžiau prie medžio kamieno. Suskaudo petį. Panašu, jog išsinarinau šokdama pro langą. Turiu pripažinti, kad iš taip aukštai iššokau pirmą kartą.
Tamsiai apsivilkusi būtybė grakščiai stryktelėjo nuo palangės. Priešingai, nei aš, jis nusileido tiesiai ant pėdų. Stebėjau, kaip jis pasuka galvą į krūmus, paskui tiesiai į ąžuolą ir artinasi link jo. Lėtai slinkau medžio kamienu, kol galiausiai apčiuopiau tvoros kraštą. Jeigu man pavyktų tyliai pasprukti į gatvę. Jeigu aš tik mokėčiau stipriau valdyti sapnus... Prie pat tvoros akys užtiko kastuvą. Žmogysta vis artėjo link manęs. Kai nugirdau šnarant žolę, kilstelėjau kastuvą ir kirtau jam per kojas.
Žmogus pradėjo rėkti. Kaukė neleido jo balsui prasiveržti, toliau, nei stovėjo namas. Nežinau, kodėl, tačiau pasiklioviau savo nuojauta ir puoliau bėgti. Atrodo viskas aplink nutolo ir pati net nepastebėjau, kaip vėl sugrįžau į tą patį namą. Bėgdama tolyn, kritau kažkam tiesiai į glėbį. Pakėlusi akis išvydau Deną. Jo kairiąja akį dengė juodas raištis. Vaikinas atrodė nusilpęs, jo prakaituotas veidas blizgėjo.
- Buvai teisi, Klere... - sumikčiojo jis ir giliai įkvėpė.
- Ramiai. - nutildžiau jį. - Turime eiti. Jis - dar gyvas...
Denas atsiduso. Uždėjęs ranką man ant peties, pradėjo judėti.
Lėtai užlipome laiptais. Jeigu ne jis, greičiausiai būčiau seniai pabėgusi. Bet negalėjau jo čia palikti. Jis buvo tik vienintelis likęs gyvas.
Ėjome lyg ir labirintais. Jau kelis sykius mačiau tuos pačius paveikslus, nors atrodė, kad tiek sienos, tiek baldai vis keičiasi. Viskas akyse pradėjo suktis. Denas vis tankiau kvėpavo, kol galiausiai sustojome.
- Palik mane! - sušuko jis. - Kažkuris iš mūsų turi išgyventi ir papasakoti kitiems, kokie dalykai čia dedasi. - Vaikinas ėmė gaudyti orą. - Ir tai... būsi tu, Klere... Liuse...
Svarsčiau ką turėčiau daryti. Jis nežino, kad aš esu iš kito pasaulio, kad išlikus gyva, niekam nepranešiu apie šį namą. Todėl, tai turės padaryti jis pats. Denas kažkaip turės išgyventi...
- Ne! - sušukau, tuo pat metu jis atsimerkė ir nusišypsojo.
- Vaje, kokia tu užsispyrus...
- Tu keliausi su manimi... Tu išgyvensi... ir papasakosi kas čia dedasi! - pati netikėjau savo žodžiais, tačiau jį, panašu, jog įtikinau.
Padėjau jam atsistoti. Ėjome toliau. Pastebėjau, jog iš išorės namas atrodė daug mažesnis. O viduje čia tokie užkaboriai, kad tikrai įmanoma pasiklysti. Gal šis namas turėjo kokių nors slaptų tunelių po žeme, kurias mes klaidžiojome.
- Sakyk, Klere, - kreipėsi į mane vaikinas. - O kur Glenas, Diana, Mina ir Merė? Ar jie...
Linktelėjau ir to užteko, kad Denas supratų, jog jų nebėra.
- O dieve... Tas žmogus...
Sukandau dantis, kad nepravirkčiau. Kiekvieną naktį man tekdavo ištverti ką nors panašaus. Visos tos liūdnos istorijos, atrodo, jog aš jas išgyvenu...
- Aš nežinau ar Merė negyva... - po ilgos pauzės tęsiau toliau, - Mudvi šokome pro langą ir ji dingo. Mačiau, kad ji buvo visai šalia manęs. Kurį laiką aš gulėjau be sąmonės. Matyt ji nuėjo kviesti pagalbos arba buvo surasta greičiau nei aš...
- Ar tu matei, kaip tas vyrukas grakščiai juda? - staiga paklausė Denas.
Tylėjau. Žinoma mačiau. Stebėjau, kaip jis perrėžia gerkles Dianai ir Minai, kaip nuo jo ginklo per pusę krenta Glenas.
- Jis stiprus, bet čia jis negyvena. - pasakiau ir truktelėjau Deno ranką.
- Žinoma. Juk visi šio namo gyventojai jau senokai mirę... Greičiausiai čia koks nors paklydėlis... Ar koks nors benamis...
Atrėmiau Deną į sieną. Priėjus artimiausias duris, stumtelėjau ir išvydome tamsų kambarį. Denas atsisėdo aiškiai man rodydamas, kad į tą kambarį jis neis. Kai mano koja pasiekė slenkstį kažkas girgžtelėjo. Klausiausi garsų. Kažkur liejosi skystis. Kambaryje tvyrojo labai jau nemalonus kvapas. Užsidengiau nosį marškinėlių apykakle, o kita ranka mėginau apčiuopti šviesos jungiklį. Eidama pasieniais garsiai trenkiausi į kietą ir smailų daiktą. Susilaikiau nepradėdama rėkti.
- Klere? - tuoj pat pasigirdo Deno balsas, - Ar viskas gerai?
- Viskas gerai! - skubiai atsakiau. Niekada nemėgdavau, kai siaubo filmuose, žmonių grupelės išsiskirstydavo ir vienas iš draugų klausdavo ar viskas gerai, o kiti tylėdavo ir versdavo jį jaudintis.
Pirštais apčiuopiau kažką panašaus į šviesos jungiklį. Jis buvo lipnus ir drėgnas. Perbraukiau pirštais per išsišokusį gumbą ir šviesa įsijungė.
Kambaryje gulėjo keturi negyvi žmonės. Kiekvienas iš žmonių buvo netekę kokio nors kūno dalies. Nusisukau. Žinojau, kad blogų poveikių sapne man nebūna, bet vis tiek, pripažinkim, pamatyti negyvą lavoną, kad ir sapne, yra šlykštu.
Kai atsigręžiau trumpam pažiūrėti, kaip laikosi Denas, net plaukeliai ant sprando pasišiaušė. Denas buvo pervertas kiaurai per savo akies raištį. Per jo burną, dešiniąją akį, tiesiog upeliais plūdo kraujas. Durys skiriančios mus užsidarė ir aš nubudau...
Visai neseniai iš darbo grįžo mama. Buvau paruošusi vakarienę, tad ji buvo labai man dėkinga. Kai jau susėdome prie stalo, mama pranešė, jog pas mus į svečius atvažiuoja mano teta su dovanomis, todėl reikės apsitvarkyti namus ir sugalvoti ką pagaminti pietums.
Žinoma, nelabai apsidžiaugiau... Teta tiki vaiduokliais, demonais ir kitomis mitologinėmis būtybėmis, tad išgirdus apie mano sapnus, žinoma ji pagalvos, kad esu apsėsta kokių dvasių. Nuo pat mažumės ji man įkalė į galvą, jog aplink pilna dvasių, kurios žudo viena kitą norėdamos užvaldyti pasaulį. Taip pat girdėjau jos vieną pasakojimą apie somniorumus. Tai dvasios apsigyvenę žmogaus kūne. Žmogus gyvena normalų gyvenimą, tačiau turi ir tam tikrą galią apie kurią iki šiol nežinau. Mama drausdavo tetai visa tai pasakoti, nes bijodavo mane išgąsdinti. Nežinau kodėl, bet mama vis dar pykta ant mano tetos, galvoja, kad ji man vis gi papasakojo tą istoriją. Tad man labai smalsu apie ją sužinoti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą