Supratau, kad patekau į senus laikus. Žinojau, kad savo sapnuose aš galiu keliauti laiku ir patekti į skirtingas vietas, tačiau mane visuomet turi kas nors nužudyti.
Priėjau prie lango norėdama įkvėpti gryno oro. Nebuvau pratusi prie tokio seno lango, tad nemokėjau jo atverti. Sukiojau rankeną į visas puses, kol galiausiai lango rėmas sugirgždėjo ir jis prasivėrė. Patraukiau visas užuolaidas ir iškišau galvą pro langą.
Tikėjausi pajusti gaivų orą, tačiau kvapas mane nustebino. Rašydama negaliu jo apibūdinti. Tokio kvapo, man niekada gyvenime neteko užuosti. Buvo kažkas panašaus į žalią supuvusią mėsą, tačiau dar šlykščiau, lyg būtų koks nors prieskonis. Negalėjau tiesiog ramiai įkvėpti oro. Man pasidarė bloga. Skarele užsidengiau nosį ir apsidairiau aplinkui. Lauke kažkas degė. Buvo įkurtas didelis laužas, aplink jį pilna baltų maišų. Žmonės kažką degino. Giliau įsižiūrėjus pastebėjau, kad žmonės taip pat užsidengę veidus. Sekiau judėjimą akimis. Įmetę baltus maišus, tuščiomis rankomis jie grįžo per didelius medinius vartus. Sekiau vartų linija ir pastebėjau, kad jie aptvėrę visą miestelį. Kiti žmonės tiesiog smalsiai stebėjo, kaip dega maišai ugnyje. Kai kurie kūkčiojo.
Ilgai stebėjau vieną iš maišų. Jo forma man kažką priminė, tačiau buvo sunku net nusakyti ką. Maišas krustelėjo. Net atšokau nuo lango, kai suvokiau ką jie degina.
Tai buvo žmonės...
Pajutau, kaip man pradeda drebėti rankos. Aplink laužą maišų buvo begalė. Ir ten visur gyvi žmonės. Kai kurie gal ir nejudėjo, tačiau vienas tikrai krustelėjo. Bijojau prieiti arčiau prie lango. Bet prisiverčiau, kadangi iš vietos, kurioje stovėjau nieko nesimatė. Iš maišo, kuriame kažkas judėjo pradėjo sklisti keisti garsai. Pamažu balto maišo spalva virto šviesiai rausva. Paskui raudona. Maiše esantis žmogus kraujavo. Širdis ėmė daužytis krūtinėje.
- Kas čia vyksta? - tyliai pratariau pati sau.
Ir tada įvyko tai, kas net dabar man vis kartojasi galvoje. Kruvinas maišas vėl krustelėjo. Aplink stovėję žmonės sužiuro. Palinkau į priekį skarele stipriai užsidengdama nosį. Maišas staigiai plyšo pusiau ir pasirodė keistos formos žmogus. Stoviniavę aplink drebėjo. Buvo sustingę iš baimės ir negalėjo pajudėti. Kruvinas žmogus išsirangė iš maišo ir leisdamas keistus garsus atsistojo. Buvo sunku atpažinti ar tai moteris ar vyras. Visas žmogystos veidas nusėtas keistais randais, nuo kairiojo skruosto kabojo nusilupusi mėsa. Leisdamas keistus garsus jis artinosi link žmonių grupelės.
Netrukus sujudo ir kiti maišai. Žmonės juose ėmė riaumoti. Kai ir kiti išlindo iš maišų, pamačiusi jų veidus pasibjaurėjau. Visų oda buvo nusilupusi. Vienas net gi priminė griaučius, kitas buvo be akies, trečias buvo tik iki pusės. Staiga pajutau, kaip man darosi silpna. Nepajėgiau atsitraukti nuo lango. Aš norėjau matyti kas vysk toliau, nors ir buvo be galo šlykštu. Keistos mutuojančios būtybės puolė žmones. Mano akivaizdoje mirė žmonės. Žmogystos juos ėdė! Mačiau, kaip drasko nuo jų odą. Buvau sukrėsta iš baimės, kad net negalėjau pajudėti. Prie vartų stovinčios moterys ėmė raudoti, matydamos, kaip negyvi krenta jų vyrai. Vienas judrus vyras skubiai paliepė kitiems uždaryti medinius vartus. Moterys mėgino vyrus sulaikyti, tačiau jie elgėsi teisingai. Tiems žmonėms jau niekas nebūtų galėjęs padėti.
Vartai užsidarė. Viena senyva moteris sukniubo ant žvyro. Judrus vyrukas skubiai bėgo per miestelį ir šaukė:
- VISI Į RŪSIUS! VISI Į RŪSIUS!
Suskubau užverti langą. Staigiai prasivėrė mano kambario durys ir pro jas įvirto susirūpinusi ir išsigandusi moteris. Paskui ją kone žviegdamas atbėgo vyras.
- Greičiau, Morgan! - kreipėsi moteris į mane suimdama už pečių. - Pasiimk tik svarbiausius drabužius. Ponas Levinas sakė, kad turime skubėti į rūsius.
Moteris, kuri tikriausiai šiame sapne buvo mano mama, stumtelėjo mane į priekį.
- Prisimink, tik svarbiausius!
Sumišęs vyras skubiai paėmė seną lagaminą. Kraudama drabužius svarsčiau ar šį sykį sapne man teks numirti. Tikrai nenorėčiau būti suėsta tų mutuojančių žmonių. Nors kita vertus visos mirtys, kurias aš patyriau per sapnus buvo tikrai baisios.
- Kas dabar... Hmm... Bus? - paklausiau šiek tiek drebančiu balsu.
Vyriškis nesitikėjo tokio mano klausimo. Buvo akivaizdu, kad jis taip pat be galo išsigandęs ir labai labai skuba. Gal būt jie ir nežinojo kas vyksta. Gal būt jie net nematė kas dedasi lauke.
- Mes saugiai pasislėpsime rūsyje, mieloji Morgan. - pasakė jis. Iš žodžių supratau, kad net jis pats netiki ką ką tik pasakė. - Mes neužkrėsti, - skubiai pasitaisė, - Bent jau tol kol jei mūsų nepasieks.
Supratau, kad šis vyriškis kalba būtent apie tuos keistus mutuojančius žmones.
Žinojau, kad rūsyje bent jau man ilgai tverti neteks. Aš nubusiu ir viskas pasibaigs. Kroviau drabužius skubėdama vardan šio sapno savųjų tėvų. Norėjau, kad bent jau jie išsigelbėtų.
- Ana! - šūktelėjo vyriškis. - Mes jau su Morgan pasiruošę! Ar paėmei pakankamai maisto?
Tyla. Moteris nieko neatsakė. Vyras susirūpinęs suskubo laiptais leistis žemyn. Tempdama sunkų lagaminą sekiau jam įkandin nenorėdama atsilikti.
- Anaaa! - nutęsė jis.
Pamatęs mano klausiamą žvilgsnį jis skubiai pasitaisė mėgindamas mane nuraminti:
- Ji išėjo maisto. Pas kaimynę. Žinai, pas ponią Mentel. - jis suėmė mane už pečių. - Toji juk turi maisto krautuvę. Sakė padėsianti mūsų šeima už tai, kad esame geri jis draugai. Žinoma, kad tavo motina pas ją ir nuėjo. Maisto.
Tėvas pasuko mane į rūsio pusę ir stumtelėjo į priekį aiškiai rodydamas, kad eičiau būtent ten.
- Nueik ten ir pasislėpk. Jokiu būdu niekam kitam neatidaryk. Kai išgirsi mano balsą...Nors ne, geriau šį beldimą, - jis ranka pastukseno į sieną, - Kai jį išgirsi, žinok, kad tai esame mes, gerai? Tegul tai būna mūsų rūsio užraktas.
Linktelėjau. Vyrukas davė man raktą. Pats pravėrė sunkias rūsio duris ir leido man įeiti. Įžiebė žibintą ir padavė man tiesiai į rankas. Davė man kelis degtukus ir išėjo.
Likau rūsyje sėdėti viena. Šiek tiek bijojau, nes nežinojau, kas tuo metu dėjosi lauke. Bet širdyje ir džiaugiausi, kadangi čia buvo saugu. Jeigu nepraversiu rūsio durų, niekas negalės manęs užmušti. O tai man buvo svarbiausia.
Kurį laiką visiškai tyliai sėdėjau. Dairiausi po rūsį. Svarsčiau. Paskui nusprendžiau, kad man vertėtų pamėginti tai, ką man sakė Anabelė per paskutinįjį mūsų susitikimą, kai sapnavau esanti Katerina. Anabelė sakė, kad galiu pamėginti iš sapno parsinešti kokį nors daiktą. Susiradau balto lapo skiautę. Lentynoje radau keistos formos senovinį pieštuką. Sugrįžau atgal į vietą. Žvelgiau į žibinto apšviestą lapą ir mąsčiau ką man vertėtų užsirašyti iš šio sapno, kad nepamirščiau. Spaudžiau seną iš medžio išdrožtą pieštuką. Galiausiai pradėjau rašyti:
Mačiau laužą, kuriame degė žmonės. Vėliau supratau, kad jie yra mirę žmonės.
Jie mutavo ir virto keistomis būtybėmis ėdančiomis kitus žmones.
Girdėjau keistus jų skleidžiamus garsus ir jutau labai keistą kvapą. Niekaip
negalėčiau jo apibūdinti.
Pavardės ir vardai, kuriuos vertėtų įsidėmėti: Morgan, ponia Mentel, ponas
Levinas.
Lauke nugirdau šūksnius. Ir urzgimą. Tos būtybės jau pateko į miestelį. Popieriaus skiautelę įsidėjau sau į diržą juosianti liemenį. Žibintu apšviečiau visą rūsį. Nebuvo jokios skylutės pro kurią būtų galėję įlįsti tos bjaurios būtybės.
Staiga užgeso žibintas. Aiktelėjau. Rūsyje buvo visiškai tamsu. Ranka mėginau apčiuopti degtukus, tačiau niekur jų neradau. Tada išgirdau urzgimą. Jis buvo daug garsesnis nei prieš tai. O kas jeigu viena iš tų būtybių jau pateko į namą? Pajutau, kaip ėmė drebėti kojos ir rankos. Pasidarė siaubingai šalta.
- Morgan! - išgirdau šaukiant.
Balsas buvo kupinas išgąsčio. Negalėjau atskirti kieno jis buvo, moters ar vyro. Bet kad ir kas ten buvo, žinojo mano vardą.
- Morgan! - vėl šūktelėjo.
Krustelėjau. Urzgimas, kurį girdėjau tolėjo. Gal man pavyktų išsmukti iš rūsio?
Pagaliau užčiopiau degtukus ir užsikūriau žibintą. Lėtais žingsniais artinausi link rūsio durų. Žinojau, kad man kur kas saugiau likti rūsyje, tačiau norėjau išgelbėti tą žmogų, kuris manęs šaukėsi.
Kai pravėriau duris, kambarys buvo tuščias. Lėtai žingsniavau per medines grindis stengdamasi neišsiduoti. Pamačiau langą virtuvėlės gale. Priėjusi langą nustebau. Šaltis pakirto rankas ir aš pamečiau žibintuvėlį. Buvo pilna lavonų. Aplinkui sukiojosi vos gyvos būtybės. Kai kurios ėdė, kai kurios taip pat buvo negyvos. Mediniai vartai buvo perplėšti pusiau, sulūžę.
Pajutau, kaip kažkas mane čiupo už rankos. Išsigandusi čiupau peilį, kuris lyg tyčia papuolė man po ranka ir dūriau užpuolikui.
Atsigręžusi pamačiau ne tai ką turėjau pamatyti. Tai buvo ne mutuojanti būtybė. Tai buvo vaikinas gražiomis žaliomis akimis, kurias aš atpažinčiau iš bet kur. Vaikinas buvo susiėmęs už peilio ir žvelgė į mane.
- Liuse...- pratarė.
Balsas pakirto man širdį. Jis vėl norėjo mane išgelbėti. Skubiai pačiupau pasipainiojusį drabužį.
- Laikykis, - pasakiau drebančiu balsu, - mėginsiu ištraukti peilį ir sutvarkyti žaizdą.
Wow! Laukiu kitos dalies! ;)
AtsakytiPanaikintiSmagu, kai kas nors skaito ir įvertina darbą :-)
Panaikinti