13 skyrius

Panašu, kad Denas šį sykį nusigando. Tai mačiau jo veide. Bet vaikinas skubiai šyptelėjo, kad mus visus padrąsintų. Jis kilstelėjo ranką aukštyn ir apšvietė seną šviestuvą ant lubų. Nuo jo kapsėjo keli raudoni lašeliai. Be abejonių ten buvo kraujas. Šviesiaplaukė klyktelėjo.
    - Ša, Mere. - nuramino ją Glenas apkabindamas.
     Tačiau šviesiaplaukė nenuleido akių nuo lubų. Pasekėme jos akimis ir visai šalia šviestuvo išvydome didelę kraujo balą. Iš jos varvėjo kraujas. Man iš kart toptelėjo, jog kažkas visai nesenai buvo užmuštas viršuje.
     - Neišsigąskit! - sušuko Denas pastebėjęs mus visus traukiantis tolyn. - Tai tik... Hmm... Uogienė!
     - Tu pats netiki tuo ką pasakei, - tariau. - Negi nejauti? Tai kraujo kvapas. Kažkas viršuje kraujuoja ir panašu, kad buvo sužeistas visai nesenai...
     Išgirdome kažką traškant ir visi staigiai pasisukome į duris. Girgždėdamos senos durys lėtai vėrėsi. Skubiai bėgome prie durų. Prieš pat pasiekiant duris, jos užsivėrė.
     - Po galais! Velnias! - keikėsi Denas kumščiais daužydamas duris.
     - Ir kas dabar? - vienu balsu paklausė dvynės viena kitą stipriai spausdamos.
     Taip ir žinojau, kad duris reikėjo užremti kokiu akmeniu, tada būtume bent girdėję, kaip nuo jų nurieda akmuo ir gal būt būtume sureagavę anksčiau. Vis gi kitą kartą pasikliausiu savo nuojauta. Pasistengsiu valdyt savo sapną.
     Girdėjau, kaip draugai pykosi, panikavo. Visi buvo išsigandę. Kilo toks triukšmas, kad net negalėjau susikaupti.
     - Klerė dėl visko kalta, nes jus visus išgąsdino! - sušuko Denas. - O gal reikėtų sakyt Liusė? - šį sykį tai skambėjo labai bjauriai.
     - Ak, tik nepradėk kaltini Klerės, vien dėl to, kad tau ji nepatinka! - gynė mane Glenas, - Juk ne paslaptis. Tu jos nemėgsti.
     Mačiau, kaip Denas griežia dantimis. Akivaizdu, kad jis būtų teškęs kelis bjaurius žodelius, bet būtent prieš jam prasižiojant pasigirdo žingsniai.
     - Kažkas ateina... - silpnu balseliu prakalbo Mina.
     - Artėja, - pasakiau ir ėmiau dairytis po kambarį. - Reikia pasislėpti.
     Pasirinkau vietą už senos lentynos su keliomis knygomis. Už sofos, prie sienos pasislėpė išbalusi Merė. Svarsčiau, gal man pasikviesti ją pas save. Didelė tikimybė, jog ji pradės verkti ar kūkčioti mane išduodama... Dairiausi kitų, bet akys aptiko tik Dianą. Kur Diana, ten ir Mina. Abi merginos tūnojo po laiptais įlindę į patį šešėlį, tad buvo sunku jas įžiūrėti. Kadangi buvo naktis, kambarys skendo tamsoje.
     Kai trakštelėjo laiptai supratau, kad žmogus esantis viršuje, leidžiasi žemyn. Žvilgtelėjau į Merę. Mergina buvo rankomis užsidengusi savo burną ir raudojo. Norėjau jai padėti, bet sustingau. Jaučiausi taip lyg būčiau įaugus į grindis. Ji bus pastebėta. Tamsoje įžiūrėjau tik žmogaus siluetą, nemačiau jo veido. Iš kūno formos nusprendžiau, kad jis maždaug mano metų, gal keliais vyresnis.
      Tai vaikinas. Jis artėjo link sofos ir dairėsi aplink. Sustojo. Lėtai pasukau akis ir pastebėjau virpant Merę. Ko labiausiai nesitikėjau, vaikinas tiesiog atsisėdo ant sofos ir užsikėlė koją ant kojos. Jis žiūrėjo kažkur į sieną. Lėtai pasislinkau į priekį ir rankos mostu pakviečiau pas save Merę. Ji nusišluostė į rankovę savo mėlynas akis ant drabužio palikdama juodo tušo žymę. Kai dar sykį mostelėjau ji linktelėjo ir ėmė šliaužti link manęs. Dėbtelėjau į vaikiną. Panašu, kad jis nieko nenutuokė, gal būt miegojo. Kai liko visai mažai, mergina klyktelėjo. Jos ranka buvo pasimovusi ant plonos vinies. Kai jau kilstelėjau galvą vaikinas stovėjo rankoje laikydamas peilį.
     - Mere! - sušuko Denas, taip išsiduodamas.
     Jis lėkė link vaikino pasiėmęs lentą.
      - Mirk iškrypėli! - Denas užsimojo lenta. Ant pačios lentos įžiūrėjau vinį, tokią pat, kuria susižeidė Merė.
      Tamsus vaikino siluetas dingo. Sustingau išplėtusi akis. Jis dingo palikdamas paskui save tamsų šesėlį. Siluetas atsirado Denui tiesiai už nugaros.
      - Denai! - įspėjau, - saugokis.
      Kai jis atsigręžė kaukėtas žmogus durė jam į plaučius. Vaikinas susigriebė už kraujuojančios vietos. Svirduliuodamas jis dar žvelgė į mus, akimis maldaudamas bėgti. Sugrabaliojau Merę už rankos ir smarkiai timptelėjau pirmyn. Diana su Mina jau stovėjo ant laiptų, o Glenas kvietė mus. Dar prieš bėgdama laiptais spėjau pamatyti, kaip kaukėtasis išduria Denui akį ir numeta šalin kruviną peilį. Tada eina link mūsų.
     - Greičiau! - sušuko pavymui Glenas mus stumdamas, - paskubėkit merginos. Suraskit langą!
     Diana su Mina pradėjo krapštyti lentomis užkaltą langą. Glenas knisosi įrankių dėžėje, kuri lyg tyčia buvo padėta šalia lango. Merė verkė. Ašaros ritosi nuo jos skruostų, drėkino grindis.
      - Mere, parodyk savo ranką, - paprašiau.
      Mergina ištiesė ranką. Visas delnas buvo kruvinas, paraudęs. Ilga vinis buvo perlindus kiaurai ranką. Pamėginau patraukti už vinies, tačiau ji buvo įlindus per giliai. Merė sukliko.
      - Šššš... - nutildė persigandęs Glenas.
      Bet.. Žmogus artėjo...Girdėjau jo žingsnius. Kai kaukėtas vaikinas išlindo iš už kampo su nauju savo ginklu, trumpu rankiniu peiliuku, pajutau, kad Merė grabalioja mano ranką. Vaikinas numetė peilį į viršų ir sugavo prieš pat jam krentant prie jo galvos. Glenas žingtelėjo į priiekį mus visas užstodamas.
     - Ei, klausyk, vaikine, - mėgino kalbėti atsainiai, bet balsas drebėjo, - mes čia tiesiog pasiklydome. Na, jeigu tu mus... išleistum... Hmm... Prisiekiam, policija nieko nežinos! - sušuko iškėlęs rankas į viršų.
     Kaukėtasis pasuko galvą ant šono. Nieko nesakė. Tylėjo. Paskui vėl kilstelėjo peiliuką.
      - Ne... Pamėginkim susitarti gražiuoju. Spėju tu geras vaikinas ir manau, kad tikrai draugiškas. - Glenas vėl žengė artyn, - Mes labai tyliai išeisim, niekas nenukentės...
     Glenas nutilo... Dvynukės pradėjo klykti vienu balsu, o Merė stipriai spaudė mano ranką. Vaikino marškiniai buvo permirkę krauju. Kaukėtasis nuleido ilgą japonišką kardą tuo pat metu, kai Gleno kūnas pasiskirstė į dvi dalis. Žmogus pirštais perbraukė per kruvinus kardo ašmenis. Kai jis vėl siužiuro į mus, akys susekė mane.
     - L-i-u-s-ė. - neaiškiai iškošė.
     Supratau, kad jam reikia manęs. Žinoma, koks sapnas be mano žaizdų, nors tiesa, kai tas vaikinas žaliomis akimis mane gelbėdavo pasijusdavau daug geriau ir neturėdavau žaizdų.
     - Kažką... maišai...- baimės kupinu balsu sušnabždėjo Diana. - Čia nėra jokios Liusės...
      Žmogus ištiesė savo kardą tiesiai prie pat Dianos kaklo. Mergina suinkštė, tačiau nesijudino. Visos matėme koks aštrus šis kardas. Jis juk perkirto žmogų.
     - L-i-u-s-ė, - pro kaukę kalbėjo vaikinas.
     Diana sumerkė akis. Paskui žvilgtelėjo į savo seserį. Ta supratingai linktelėjo. Abiejų akyse pasipylė ašaros.
     - N-nežudyk, p-prašau... - sumikčiojo tikėdamasi žmogaus geraširdiškumo.
     Vaikinas įsimojo. Nusisukau į sieną. Tik jau ne tai. Nenoriu matyti, kaip dar jis ką nors žudo. Šie žmonės mano vaizduotė, kuri gal būt buvo kada nors realybėje. Jie netikri... Aš nieko negaliu pakeisti...
     Gėlėti tapetai nusidažė raudonai. Pajutau timptelėjimą, nepajėgiau nusukti akių nuo krauju išmargintos sienos. Merė gelbėjo mane. Dvynės buvo supjaustytos į daug mažų gabalėlių.
     Kol žmogus užsiiminėjo dvynėmis Merė gelbėjo mane. Suprantu, jog kitos išeities nebuvo, kažkas turėjo mirti.
     - Vaje, Klere, surimtėk! Jeigu tu taip lėtai judinsiesi, tas sadistas ir mus papjaus! - griežtai subarė mane Merė.
     Kaip mat sujudau. Mergina buvo radusi langą užstumtą lentynėle su knygomis. Stebėjau, kaip Merė skubiai verčia knygas iš lentynos, tuo metu ir darbavausi pati. Kai lentyna buvo tuščia abi ją stūmėme. Langas paslėptas už lentynos atrodė labai senas, tačiau taip pat užkaltas lentomis. Merė beviltiškai stipčiojo aplink draskydama savi plaukus. O aš dairiausi ko nors, su kuo būtų lengva nuimti lentas. Prie sienos pamačiau kirvį. Lygiai taip pat, kaip ir įrankių dėžė, kirvis buvo padėtas labai matomoj vietoj. Kai į rankas paėmiau kirvį, supratau, kad aš jo taip lengvai neišlaikysiu. Merė išplėtė iš siaubo akis.
     - Klere, ką tu... Ne... - lemeno ji. - Jis išgirs garsą ir čia ateis...
     Pasukiojau rankose kirvį, pasūbavau jį į šonus tikrindama, kaip jį išlaikau.
     - Kito būdo aš nematau, - mano balsas nuskambėjo beveltiškai. Buvau prikimusi ir ašaros gniaužė gerklę. - Aš nenoriu slapstytis nuo jo. Jei bent jau išeisim iš namo... Didesnė tikimybė, kad jis mūsų neseks.
    Merė suniurzgėjo, mėgino kažką sakyti, bet tik stipriai suspaudė lūpas.
      - Kirsk, bet tik pažadėk, kad liksim gyvos, - linktelėjo ir palaikomai nusišypsojo.
     Žadėt negalėjau, todėl, vos tik ji atsistojo tolėliau nieko nesakiusi nusisukau ir užsimojau kirviu. Rankos drebėjo, nes bijojau. Be to, niekada nesu rankose laikiusi kirvio. Ir dar tokio sunkaus. Iš pirmo smūgio kirtau tik į lentos vidurį. Sunkiai ištraukusi kirvį, vos nekritau atbula, tačiau stengiausi susilaikyti. Antras smūgis perkirto lentą. Merė jau pradėjo strykčioti, tačiau dairytis nenustojo. Išgirdęs garsą, jis gali ateiti pas mus.
      Iš silueto supratau, kad jis jau čia. Tylūs žingsniai, tačiau viską išdavė tamsus ir judantis jo šešėlis. Dar sykį kilstelėjau kirvį ir kirtau iš visų jėgų. Langas sudužo į šipulius.
     - Mere, greičiau čionai! - sušukau.
     Merė priėjusi prie lango žvelgė į mane. Tada apkabino.
      - Mere, galiu kai ko paklausti? - tariau mesdama kirvį šalin.
      - T-taip, - jos balsas drebėjo, tačiau ji šypsojosi.
      - Kokie dabar metai?
      Merė kreivai žvilgtelėjo į mane. Tačiau pastebėjusi mano rimtą veidą atsiduso.
      - 1978. Kam tau reikia..?
      Šyptelėjau ir iššokau pro langą.