Kol tvarkiau žaizdą, vaikinas buvo užsimerkęs ir sukandęs dantis. Neišleido jokio garso, kai ištraukiau peilį, skirtą duonai pjaustyti. Buvo matyti iš jo susiraukusių antakių, kad mėgina sulaikyti skausmą. Kraujas plūdo nuo žaizdos. Gerai, kad buvau tam pasiruošusi. Suvilgyta kempine apvaliau jam žaizdą. Senoje lentynoje palei langą susiradau bintą ir sutvarsčiau žaizdą. Akivaizdu, kad vaikinui iš karto pasidarė lengviau. Jis pamėgino atsistoti, bet jam smarkiai sugėlė šoną. Iš karto prišokau. Pagavau jo ranką ir sulaikiau. Jis pažvelgė į mane ir vos pastebimai šyptelėjo.
- Kas tu esi ir kodėl mane persekioji? - paklausiau taip staigiai, kad jis net krūptelėjo.
Žodžiai, kuriuos ištariau pakibo ore. Vaikinas susiraukė iš skausmo ir to man užteko, kad suprasčiau, jog atsako nesulauksiu.
Priėjau prie lango ir pažvelgiau pro užuolaidos kraštelį. Keistų suzombėjusių būtybių aplinkui nesisukiojo. Tikriausiai jau nuėjo tolyn, - pagalvojau.
Atsisukau į vaikiną. Jis buvo keisto grožio. Tamsūs juodi plaukai siekiantys sprandą ir gražios didelės žalios akys. Pajutau, kad kažkur jau anksčiau esu jį mačiusi. Ne, ne praeitame sapne. Kažkur...Kitur.
- Liuse, - pratarė jis.
Krūptelėjau. Buvau užsisvajojusi.
Jis giliai įkvėpė ruošdamasis kalbėti toliau. Turėjau labai įtempti klausą, kad girdėčiau ką jis kalba.
- Liuse, priversk save atsikelti. Tau jau gana miegoti. - pamatęs mano akyse nuostabą, jis atsirėmė į šalia stovėjusį stalą ir atsistojo. - Tau čia būti nesaugu.
- Ką čia tauški? - sušukau šiurkščiau nei norėjau. - Kas tu? Kodėl turėčiau tavęs klausyti ir kodėl po galais mane persekioji?
Jis vėl vos vos matomai šyptelėjo. Apsimečiau, kad nepastebėjau jo šypsnio ir kalbėjau toliau:
- Ir iš kur tu žinai, kad aš dabar miegu?
Jis šiek tiek patylėjo. Paskui priėjo prie manęs.
- Aš žinau daug daugiau apie tave, nei tu įsivaizduoji. - vaikinas suėmė mane už rankų. - Priversk save nubusti. Sakau, kad tau čia būti yra negerai.
Stebeilijau tai į jį tai į mūsų rankas. Pajutau, kaip po mažu pradeda darytis karšta. Nežinojau net ką atsakyti. Buvau nubudusi tik praeitame sapne, kai apalpau. Toliau visuose sapnuose nubusdavau tik tada, kai mane nužudydavo ir kai pajusdavau skausmą.
- Kaip? - tyliai pratariau.
Jis paleido mano rankas ir žvelgė į viršų. Pakėliau akis, ten kur žiūrėjo vaikinas, tačiau mačiau tik nusilupusius dažus.
- Aš nežinau... - sumikčiojo jis. - Bet tu gali tai padaryti.
Išgirdome krebždesį prie durų. Vaikinas tuoj pat mane užstojo. Pro tarpelį apačioje mačiau judant šešėlius. Buvau įsitikinusi, kad tai buvo mano šio sapno tėtis ar bent jau mama. Visas mintis nutraukė jau pažįstamas garsas. Urzgimas. Tai buvo viena iš tų būtybių. Nors kas žino. Gal buvo ir daugiau.
- Tyliai. - be garso pasakė vaikinas.
Pajutau, kaip sulaikiau kvapą.
Šešėlis keistai judėjo. Rangėsi. Iš durų slenksčio sklido gana nemalonus kvapas. Susiėmiau už nosies, kad jo dar sykį neįkvėpčiau. Akies krašteliu stebėjau vaikiną. Jis nereagavo į tuos kvapus, taip aštriai kaip aš. Atrodė, kad jis net gi nebijo tų šešėlių.
Pro durų slenkstį kyštelėjo ranka. Susilaikiau neaiktelėjus. Rankos ilgi pirštai bėgiojo šaltomis medinėmis grindimis, tartum mėgintų ką nors apčiuopti. Buvo keista visa tai stebėti savomis akimis, visa tai kas dažniausiai vyksta siaubo filmuose. Vienas aštrus nagas braukė per grindis. Matyt taip jie patikrina ar kas nors yra viduje. Susikaupusi stebeilijau. Nenuleidau akių nuo rankos judesių. Vaikinas prie manęs prisilietė ir to užteko, kad cyptelčiau.
Ranka staigiai dingo. Vaikinas paėmė mane už rankos. Jis ruošėsi kažkur mane tempti. Jaučiausi taip lyg mano kojos būtų įaugę į grindis. Dingus rankai, kitapus durų pasigirdo ausį veriantys garsai. Kažkas nagais ėmė draskyti duris.
- Greičiau, Liuse! - šnypštelėjo jis traukdamas mane už rankos. - Liuse.
Pagaliau nusukau akis nuo durų ir galėjau pajudėti. Sekiau paskui jį.
- Kiek žinau name yra atsarginis išėjimas. - sukuždėjo.
Kai pasiekėme medines duris, pasigirdo keistas traškesys ir išgriuvo medinė siena. Vėl pajutau, kaip pradeda stingti kojos. Pro skylę sienoje vėl pasigirdo tie patys garsai. Būtybės, kurios krapštėsi prie durų dingo. Keisti garsai artėjo ir netrukus tarp dulkių įžiūrėjau vieną tamsų veidą. Paskui kitą. Trečią. Ir ketvirtą. Mus pamatę jie vėl urgztelėjo. Pirmą kartą mačiau tikrą zombį ir taip arti priešais save.
Vaikinas mane staigiai truktelėjo į priekį ir jo dėka mes atsidūrėme lauke. Jis staigiai užstūmė duris su dėže, kuri pati pirma pasipainiojo po ranka.
Buvo baisu ką regėjau. Lauke pilna kraujo. Ilga žalia žolė, kurią mačiau prieš tai, virto kruvinu aptiesalu visiems numirėliams. Žmonės, kurie mėgino išsigelbėti, gulėjo negyvi. Vieni be veido, kiti be kojos, trečių buvo tik likučiai. Iš kažkur sklinda dūmų kvapas. Lėtai pasukusi akis mačiau degančius namus. Kažkas mėgino juos atbaidyti ugnimi,- pagalvojau. Degė ir žolė. Ir medžiai. Pajutau, kaip ašaros pradeda kauptis akyse. Jutau sūrumą gerklėje. Man buvo taip gaila visų žmonių. Taip, jie buvo netikri, gal daugelis net seniau neegzistavo. Bet dėl visko buvau kalta aš.
- Nesikrimsk. - išgirdau jo balsą. - Tai padarė maras. Tu visai nekalta.
Suklupau. Jis atsiklaupė greta manęs ir pažvelgė man tiesiai į akis. Nesusilaikiau ir pravirkau. Atrodė, kad visas pasaulis aplink suskilo ir nieko nebeliko. Šiame sapne, kaip tik taip ir buvo.
- Liuse, - vaikinas švelniai kreipėsi į mane. - Čia nesaugu. Nueikime ten kur saugiau, tada galėsime tave grąžinti atgal į tikra gyvenimą.
Jis paėmė mane už rankos ir kilstelėjo.
- Hmm... - numykiau. - Ar galėčiau sužinoti tamstos vardą?
Jis nusišypsojo. Kai susitiko mūsų akys, man pradėjo kaisti skruostai.
- Semas. - pasakė.
Kai jis mane tvirtai suėmė už liemens pradėjome judėti. Jis buvo sužeistas, tad jam reikėjo į ką nors atsiremti, aš buvau nuvargusi ir man pravertė jo ramstis.
- Sakei, kad žinai labai daug apie mane. - tariau atkreipdama jo dėmesį į save. - Pavyzdžiui ką?
- Negaliu sakyti. - skubiai pasakė jis.
- Vadinasi nežinai. - prunkštelėjau ir užverčiau akis į viršų.
- Žinau. Tikrai. - patikino jis. Šį sykį kai akies krašteliu jį nužiūrėjau vaikinas buvo nepatenkintas.
- Tuomet įrodyk. - pašaipiai pasakiau. - Aš dar iš vis nežinau ar man verta tavimi pasitikėti. Tai, kad tu persekioji mane gąsdina.
- Tave kankina sapnai nuo pat vaikystės. Seniau jie būdavo daug lengvesni, nei dabar. Tavo mama viena iš tų užsiėmusių amerikiečių mamų. Ji tavęs nesiklauso ir galvoja, kad tu esi išprotėjus ir nekenti savo gyvenimo. Tėtis jūsų šeimą paliko visai nesenai. - Semas nutilo ir nužvelgė mane. - Tai per ne lyg asmeniška dėl ko jis jus paliko, bet ir tai aš žinau.
Kelis sykius mėginau kažką sakyti, bet vis susivokiau, kad tai bloga mintis. Vaikinas per daug apie mane žino ir tai man nepatiko. Nejau jis žino ir tai, kada aš valausi dantis, koks mėgstamiausias mano filmas ar patiekalas ir kiek mokyklų aš pakeičiau.
- Čia tik kvailas sutapimas. - pasakiau mėgindama save nuraminti. - Tu esi pramanytas mano vaizduotės, kaip ir visi kiti sapnų personažai. Apie mane žinai daug todėl, kad mano visi sapnai susideda iš ko nors kas susijęs su manimi. - stipriai užsimerkiau. - Kai atsimerksiu tavęs čia jau nebus.
Semas nusijuokė. Atsimerkiau ir išvydau jį tiesiai priešais save. Nepavyko. Ir ką aš mėginu apgauti. Aš dar nesu patyrusi sapnų valdyme.
- Aš nesu pramanytas tavo sapnų personažas, - tarė jis dairydamasis, - nemanau, kad turėjau dėl to įsižeisti.
- Tai kas tuomet esi? Mano angelas sargas? - nusišaipiau.
- Gali taip manyti. Man patinka, kad mane vadini angelu. Tai labai gražiai skamba.
Sustojome link mažo sandėliuko. Šalia jo stovintis namas buvo apdaužytas, tačiau sandėliukas buvo gana gražios išorės.
- Manau, kad mes galėtume čia apsistoti. Bent jau tol kol priversime tave grįžti atgal iš sapnų. - Semas mane stumtelėjo į priekį. - Turi degtukų?
Vos pastebimai linktelėjau.
Kai įėjome į vidų iš karto uždegiau žibintą, kurį radome šalia sandėliuko. Viduje atrodė jauku. Kampuose buvo dvi senos lentynos su įvairiais daiktais ir šviežiomis naminėmis uogienėmis. Viduryje buvo dailiai supintos šieno kupetos. Viršuje buvo vienas maža langelis, pro kurį sklido šviesa.
- Hmm... Čia... Jauku.
Semas nieko nepasakė. Jo veidas buvo rimtas. Bene labiausiai ko jis norėjo, tai tikriausiai manęs atsikratyti grąžindamas mane atgal.
- Sėsk čia. - tarstelėjo jis ir parodė į vieną iš šieno kupetų.
Tuoj pat paklusau. Vaikinas vaikščiojo tai pirmyn, tai atgal.
- Praeitame sapne tu nualpai ar ne? - paklausė. - Yra keli būdai, kaip tu gali sugrįžti. Na, negali sapne likti tiek kiek nori. Čia gali būti tik tau paskirtą laiką. Manau, kad laikas jau turėtų baigtis ir tu turėtum nubusti.
Man pradėjo skaudėti galvą. Atrodė, kad galva tuoj sprogs.
- Atsiprašau... Hm. Gali pakartoti? - suklusau.
Semas tuoj pat atsisuko į mane.
- Tu atrodai išbalusi. Kažkas negerai.
Pradėjo viskas aplinkui suktis. Girdėjau, kaip jis vis kartoja mano vardą, aiškiai tardamas kiekvieną raidę, taip kaip niekas kitas niekada nėra taręs mano vardo. Netrukus pradėjo merktis ir akys. Darėsi silpna...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą