Grįžau vėlokai. Mama manęs laukė visai šalia durų. Kai tik jas pravėriau, ji nužvelgė mane supratingomis, bet tuo pačiu ir nepasitikėjimo kupinomis akimis. Abi tylėjome. Laukiau kol ji subars mane, kad namo grįžau vėlai ar pasakys ką nors panašaus. Nieko. Mama padėjo man nusirengti striukę ir ją pakabino spintoje, koridoriuje.
- Vakarienė paruošta, Liuse. - pasakė ramiu tonu. - Sėskis.
Rankos vis dar drebėjo. Kai pajutau skanų keptos vištienos kvapą susivokiau, kad noriu valgyti! Galima sakyti, kad visą dieną nieko nebuvau turėjusi burnoje.
Atsisėdau prie stalo ir ėmiau kimšti salotas užsikąsdama vištiena ir keptomis bulvytėmis. Valgydama galvojau, kaip man pasisekė, kad mano mama puiki virėja. Visą laiką kol kimšau maistą į tuščią skrandį, ji vis dirsčiojo į mane ir tylėdama kramtė.Galiausiai, kai abi baigėme valgyti, stumtelėjau lėkštę į priekį ir garsiai sumurmėjau Ačiū!, mama tarė:
- Girdėjau kas nutiko Anai.
Buvau visai aprimusi ir pamiršusi ką mačiau tame vaizdo įraše savo telefone. Bet mama net nežinodama, kaip aš išsigandusi, vėl man visa tai priminė. Gurkštelėjau sulčių.
- Ką jie tau sakė? - nežymiai gūžtelėjau pečiais.
- Sakė... Sakė, kad Ana tiesiog pateko į ligoninę. - mama pirštais pabarbeno į stalą. Galvojau, kad ji nieko daugiau nesakys, todėl nudelbiau akis. Kiek patylėjusi ji pridūrė: - Minėjo, kad ant jos kūno kažkokios keistos žaizdos, kurių negalėjo padaryti joks gyvis gyvenantis Žemėje. Nežinau ką jie tuo norėjo pasakyti, bet aš rimtai išsigandau... Juk tu ten buvai? Tu buvai Anos namuose, tada kai... Na, žinai, pati.
Nejučia stipriai pradėjau spausti sau ranką. Nežinau kodėl. Buvau labai išsigandusi.
- Taip. Aš buvau ten. Ji tyrinėjo mano sapnus. Tada aš miegojau... Ir... Nieko nemačiau.
Sausio 13 d.
Buvau vos vos sumerkusi akis. Norėjau bent šiek tiek jas pailsinti, kadangi reikėjo ruoštis į mokyklą. Mokykloje buvo gana sunki diena. Daug namų darbų ir sunkusis testas iš biologijos. Tiesą sakant per tuo pastaruosius įvykius net nespėjau jam pasiruošti. Gerai, kad žinojau kelis atsakymus iš kitų klasių. Gal tai man ir pridės daugiau taškų prie pažymio.
Šanelė visą laiką nenuleido nuo manęs akių. Vis klausinėjo ar man viskas gerai, nes atrodau keistai. Atsakiau, kad nepailsėjau, nes visą naktį ruošiausi biologijai. Atrodo, kad ji patikėjo, nes dabar nebeskambinėja. Manau, kad man reikėtų grįžti į režimą. Sapnai jau nebe tokie baisūs kaip anksčiau. Dabar galėsiu pamėginti miegoti ir naktimis, kaip normalus ir sveikas žmogus.
Po dvidešimties minučių eisiu aplankyti Anabelės. Iš kart nepulsiu klausinėti kas vyko ir kaip ji jautėsi. Pirmiausiai paklausiu kokių nereikšmingų dalykų. Papasakosiu ką sapnavau ir pamėginsiu ją nuraminti, kad man viskas gerai.
Sėdžiu ant suolo, atsirėmusi į sieną ir rašau. Manęs neįleidžia į Anabelės palatą, nes pasak seselės ji dabar valgo ir jai po valgio riš žaizdas. Matyt Anabelės žaizdos tikrai baisios, jeigu seselė neleidžia manęs į vidų.
Aplinkui labai tuščia. Vos vos praeina koks nors žmogelis pro šalį, ir šiaip lydimas kokios nors seselės. Sėdžiu viena, tuščiame koridoriuje. Aplinkui nėra jokio lango, tad koridorių apšviečia tik menka blanki švieselė.
Tylu. Bent man ramiau sutelkti mintis ir apie ką nors rašyti. Nežinau kiek man čia teks sėdėti ir laukti, tačiau esu pasirengusi ką nors sužinoti apie tai kas vyko vakar. Anabelė tikriausiai žino daug daugiau nei aš apie tą tamsų pavidalą. Ji - psichologė, - padeda žmonėms, kurie jaučiasi kitokie nei visi. Iš jos senesnių pasakojimų žinau, kad ji buvo padėjusi vienam berniukui, kuris matė tamsius pavidalus. Žinoma, ji jį nuramino ir jokiu būdu jo neatstūmė, kad ir kaip tai atrodo keista man. Berniukas tada buvo mažas ir naivus. Pasakodavo viską, kas jam nutikdavo. Po kelių dienų, kai Anabelė jau pradėjo aiškintis apie jų šeimą, kodėl ir kaip jis tapo ypatingas, tėvai nusprendė išsikraustyti, kadangi nemėgo žmonių besikišančių ne į savo reikalus. Nuo tada Anabelė nieko nebežino apie ta berniuką. Ir tikrai nemanau, kad ji jį atpažintų.
Krūptelėjau, nes išgirdau keistą garsą. Nežinau iš kur. Buvau ką tik pakėlusi galvą ir apžvelgiau koridorius. Nieko nemačiau. Buvau taip įsijautusi į pasakojimą, kad tikrai išsigandau.
Garsas buvo panašus į sienos, kurią drasko nagais. Nežinau iš kurios pusės garsas sklinda, nes man pasisukus į visai skirtingas puses - jis vienodas... Toks jausmas, kad kiekvienoje sienoje kažkas yra. Pajuntu, kaip man dreba rankos ir nejučia pradedu žvalgytis į šalis.
Viskas baigiasi, kai seselė praveria duris ir pakviečia mane į vidų.
- Pašalinius daiktus duokite man! - griežtai ištarė seselė ir ištiesė ranką į mano pusę. - Duok tą sąsiuvinuką.
Liusė išsigandusi įeina į palatą. Kambarys ankštas, šviesus. Šviesa sklinda tik pro vieną langą ir apšviečia visą kambarį. Sienos apteptos šviesiai mėlynais dažais, nekruopščiai. Prie pat lango stovi plati didelė spinti, šalia jos staliukas su vaistais. Visai greta lova, kurioje guli Anabelė.
Pamačiusi Liusę, Anabelė vos šypteli. Ji vis dar išsigandusi, - toptelėjo Liusei.
- Sveika. - vos girdimai prataria ji. - Man viskas gerai. Tik kelios menkos žaizdelės.
Liusė nulenkia galvą ir žingteli į priekį kelis žingsnius.
- Tai ne menkos žaizdelės. Mama sakė, kad tokių žaizdų negalėjo padaryti niekas iš Žemėje gyvenančių žmonių. Tai neįmanoma...
- Tai tik gandai, Liuse. - Anabelė pamėgina pakelti galvą, bet netrukus ji vėl nusvyra. - Aš tiesiog išėjau iš laiptinės ir kritau nuo laiptų. Paslydau. Kaimynai tikriausiai vėl nepranešė, kad išvalė grindis.
Liusė susiraukia.Anabelė aiškiai meluoja, mėgindama apsaugoti ją, tačiau dėl to jai bus tik dar sunkiau. Mergina svarsto ar sakyti jai apie įrašą ar ne. Galiausiai sukaupusi visas mintis ir kupina ryžto taria:
- Tai tikrai ne menkos žaizdelės. - dar kartą pakartoja. - Mačiau įrašą. Viskas nufilmuota mano telefone. Prisimeni? Įtaisėme jį į lentyną prieš pat man užmingant...
Anabelės veidas persikreipia iš baimės ir liūdesio. Ji pasuka galvą į langą ir ilgai, nieko nepratardama žvelgia ašarų kupinomis akimis. Liusė nudelbia akis į grindis. Tačiau netrukus pamato žaizdą ant Anabelės rankos.
- Aš nežinau kas tai buvo. - galiausiai Anabelė prabyla. - Nežinau. Pajutau tamsą ir stingdantį šaltį. Girdėjau keistus garsus. Nežinau... - ji nežymiai papurto galvą.
- Garsus? - klausia Liusė. - Kokius? Kokius garsus girdi?
Anabelė užsimerkia. Savo žalias akis ji įsmeigia į Liusę, tada ištiesią skaudamą ranką į viršų ir pradeda nagais braukti per sieną. Liusės oda pašiurpsta. Ji girdėjo šiuos keistus garsus koridoriuje. Vadinasi keisti tamsūs juodi pavidalai netrukus puls ir ją?
- A-aš šiandien girdėjau lygiai tokius pat garsus. - drebančiu balsu prabyla Liusė. - Taip pat jutau šaltį...
Anabelė nusisuka ir neprataria nė žodžio. Netrukus į palatą ateiną dvi seselės ir rankomis mosteli į duris. Liusė dar kartą žvilgteli į Anabelę ir tada pasuka link durų.
- Saugokis, Liuse. - išgirdo ji sakant.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą