Atsidūriau ne ten kur turėjau. Marksčiausi nuo ryškios šviesos. Ne... Pas Anabelę negalėjo sutemti, - tikinau save. Buvau kai kur kitur. Kambaryje, kurį apšvietė tik vienintelė lempa, kuri ir taip man labai aštriai spigino į akis. Kai pamėginau atsistoti ir nusukti lempą, pamačiau kambario gale praviras duris. Pro jų mažą tarpelį mačiau raudoną šviesą ir girdėjau balsus. Priėjus arčiau pastebėjau, kad raudona šviesa virto tamsiai mėlyna, vėliau užgeso ir kitame kambaryje nebuvo jokio gyvybės ženklo.
Šnabždesiai, kuriuos girdėjau pradėjo mane supti. Įvairūs balsai. Vieni tiesiog rėkia man į ausis, kiti šnabžda labai tyliai, treti atrodo visai šalia pat. Kad ir kaip mėginau susikaupti, suprasti ką jie man sako, neišėjo. Atrodė taip lyg jie kalbėtų kita kalba arba labai greitai tartų žodžius. Netrukus nugirdau tik vieną balsą, kuris nuaidėjo per visiškai tuščią ir tamsų kambarį. Tas balsas buvo mano mamos. Ji kartojo keistai skambančius žodžius mano galvoje: Tamsiosios jėgos, dekit pragare.
Po jos žodžių viskas aprimo. Buvau užsidengusi ausis delnais. Kai viskas nurimo nugara prisispaudžiau prie šaltos sienos. Pažvelgiau į lempą. Blanki šviesa ėmė žybčioti.
Mąsčiau kaip man pavyko iš vieno sapno persikelti į kitą. To niekada nebūdavo. Mintys sukosi galvoje lyg pašėlę. Galvojau apie viską ką man pavyko padaryti per paskutines dienas. Mano sapnai pasikeitė. Aš galiu juos valdyti. Sutikau malonų vaikiną. Sapnai jau nustojo taip varginti.
Blanki lempos šviesa užgeso. Kartu su visu šaltu ir tuščiu kambariu paskendau tamsoje. Nusivaliau prakaituotas rankas į kelnes ir iškėliau galvą. Aš negaliu bijoti to ko nėra. Vėl nugirdau kažką šnibždant. Mėginau įsiklausyti kokie žodžiai tariami. Balsas vis artėjo. Žodžiai vis aiškėjo. Stipriai suspaudžiau sau ranką. Nepadeda. Balsas jau visai arti.
Pajutau, kaip vėjas kedena plaukus. O gal tai ne vėjas?
Tegul jinai dega pragare, ta nelaiminga kalė.
Žodžiai buvo ištarti taip aiškiai, kad net pakibo ore. Susigūžiau. Kambaryje darėsi vis šalčiau. Mano kojos ir rankos stingo iš šalčio. Kažkas glostė mano kaklą keistai šiurkščia oda. Jutau, kaip kažkas limpa man prie kaklo. Gal tai ne oda...
Buvau taip šlykštu, kad kone žiaugtelėjau. Norėjau iš čia ištrūkti. Semas sakė, kad tik aš pati žinau, kaip iš čia ištrūkti. Gal jis ir teisus. Aš galiu valdyti sapną.
Mintyse galvojau apie grįžimą atgal į Anabelės kabinetą. Galvojau, kaip bus įdomu aptarti šį sapną. Kaip ji vėl ką nors nupieš...
Man pavyko. Atsidūriau tiesiai ten apie ką mintyse ir mąsčiau. Aš nubudau. Man pavyko. Sunkiai atsisėdau ant sofos. Kažkodėl skaudėjo raumenis. Pasitrynusi akis nuo miego, pastebėjau, kad šalia nėra Anabelės. Lentynoje įtaisytas telefonas vis dar žybčiojo, vadinasi viskas filmuojama. Praeitą sykį, taip pat filmavome, tačiau kažkodėl Anabelė man neleido pažiūrėti įrašo. Šiuo metu jos šalia nėra, tad galiu pažiūrėti kas yra nufilmuota. Be to, aš niekada savęs nemačiau, kaip atrodau miegodama.
Kai tyliai kojomis pasiekiau grindis, nutipenau prie knygų lentynos. Pasičiupau telefoną ir atsisėdau ant sofos. Šalia radau arbatos puodelį. Vanduo nebuvo šiltas. Net gi šaltas, kaip ledas.
Telefone susiradau įrašą. Gurkštelėjau arbatos. Galvoje sukosi mintys, kad jeigu Anabelė neleido man žiūrėti praeito įrašo, kažkas blogai bus ir šiame. Vis gi smalsumas nugalėjo. Paliečiau telefono ekraną ir paleidau vaizdo įrašą.
Mačiau, kad prie stalo sėdėjo Anabelė ir kažką rašė, o gal piešė? Stebėjau save. Aš gulėjau susigūžus ir sunkiai kvėpavau. Kažką tyliai sau panosėje sumurmėjau ir toliau ramiai snaudžiau. Akylai stebėjau kiekvieną savo ir Anabelės judesį. Viskas pernelyg kartojosi, todėl atsukau vaizdo įrašo galą. Anabelės prie stalo jau nebuvo. Aš ir toliau miegojau, nė nekrustelėjau. Nuo stalo, prie kurio visai nesenai vaizdo įraše sėdėjo Anabelė, nuriedėjo pieštukas.
Atsukau vaizdo įrašą šiek tiek atgal. Anabelė vėl ramiai sėdėjo prie stalo. Kažkas juodas šmėstelėjo jai prie galvos. Paskui pranyko. Atsukau dar kartą į tą pačia vietą. Kai vėl pasirodė juodas keistas pavidalas sustabdžiau vaizdo įrašą.
Juodame keistame šešėlyje įžiūrėjau veidą. Mane išmušė šaltas prakaitas ir vėl pradėjo šalti rankos. Tamsiame pavidale aiškiai matėsi didelės akys ir keistos grimasos iškreiptas veidas. Nusipurčiau ir toliau paleidau vaizdo įrašą. Anabelė pasuko galvą į tą vietą, kurioje įtaisytas telefonas. Tada paėmė puodelį arbatos ir atsigeria. Padėjusi puodelį vėl įniko dirbti. Kurį laiką buvo tyla. Viskas vėl buvo taip pat. Aš toliau snaudžiau nieko neįtardama. Murmėjau sau panosėje keistus man nežinomus žodžius. Anabelė padėjo pieštuką ant stalo ir iškelia baltus lapus virš savęs. Įtempiau akis mėgindama įžiūrėti kas pavaizduota lape. Mačiau kaklo linkį, plaukus ir akis, bet niekaip negalėjau suprasti kas pavaizduot lape - vyras ar moteris. Visai šalia telefono iš knygų lentynos iškrito visi jos darbai. Nuo keisto garso Anabelė krūptelėjo. Atsigręžusi ji išsišiepė ir tyliai nusijuokė.
Kai Anabelė pakilo nuo kėdės, kažkas vėl šmėstelėjo visai šalia jos. Juodas pavidalas išryškėjo ir parbloškė Anabelę ant grindų. Man pradėjo drebėti rankos. Pati nepajutau kaip paleidau telefoną iš rankų. Jis nukrito ant grindų. Negalėjau atplėšti akių nuo vaizdo. Anabelė pakilo ir sukliko. Tamsus pavidalas apgaubė ją ir iškėlė į viršų. Anabelė bandė išsivaduoti, spardėsi ir mušėsi, tačiau niekas negalėjo atbaidyti to keisto šešėlio. Stebėjau visą vaizdą baimės kupinomis akimis. Mačiau kaip šešėlis nubloškė ją tolyn nuo manęs. Anabelė rėkė. Šaukė mane vardu, mėgino mane pažadinti, bet aš negalėjau jai padėti, nes kietai miegojau. Šešėlis vėl sukirbėjo virš lubų ir išsiplėtė. Anabelė jau nepajėgė atsikelti nuo grindų. Ji pakilo virš lubų valdoma šešėlio ir skrido tiesiai į kitą sieną, už sofos ant kurios aš miegojau. Šešėlis pranyko. Tada pamačiau tai ką jau buvau mačiusi vaizdo įrašo gale. Anabelės pieštukas nusirito nuo stalo.
Vaido įrašas baigėsi. Buvau visa sušalusi ir sustirusi iš baimės. Negalėjau pajudėti, bet mintyse vis sau kartojau, kad reikia. Reikia judėti. Šiaip ne taip prisiverčiau žvilgtelėti už sofos. Rankos drebėjo, kad vos išsilaikiau. Anabelės nebuvo. Šoktelėjau nuo sofos, aplaksčiau visą kambarį, apieškojau visas vietas, bet niekur jos neradau. Anabelė dingo.
- Ką dabar daryti? - paklausiau pati savęs iš nevilties.
Aš nežinojau ką daryti. Aš buvau pasimetusi. Šešėlis gali grįžti bet kada. Dabar mane labiausiai jaudino, tai kad dingo Anabelė. Bet vis mąsčiau apie tai, kad gal būt praeitame vaizdo įraše vyko kažkas panašaus...
Skubiai pasičiupau telefoną ir sugrįžau prie ankstesnio įrašo. Paliečiau ekraną ir vėl paleidau įrašą. Susirangiau ant sofos. Vaizdo įraše aš taip pat ramiausiai miegojau, tik buvau užsisukus į kitą pusę. Anabelė sėdėjo greta manęs ir skaitė knygą. Šiek tiek prasukau vaizdo įrašą. Anabelė įsipylė arbatos. Vėl prasukau. Anabelė dingo. Mane išpylė šaltas prakaitas. Pradėjau jaudintis dėl jos. Tada Anabelė vėl pasirodė, sveika ir gyva.
Peržiūrėjau visą įrašą ir nieko įtartino nebuvo. Sėdėjau viena kambaryje susiėmusi už galvos ir mąsčiau, ką daryti. Tada nugirdau skambant telefoną. Skubiai jį čiupau. Skambino iš Anabelės telefono.
- K- klausau... - pratariau drebančiu balsu.
Kažkas kitame laido gale atsikrenkštė.
- Ar aš su Liuse kalbu? - paklausė vyriškas balsas.
Prikandau lūpą.
- Taip, - išspaudžiau.
Girdėjosi traškesiai. Vyras su kažkuo kalbėjosi aiškiai ranka uždengęs ragelį.
- Ar jūs pažįstate Anabelę Hudson? - po kiek laiko vėl pasigirdo žvalus kito vyriškio balsas.
- Taip. Kaip jūs gavote jos telefoną? Kur ji? Ir kas esate jūs?
Vyriškis atsikrenkštė.
- Vilas, kaip visuomet pamiršta prisistatyti ir visada išgąsdina vargšus žmones. - nusijuokė vyras žvaliu balsu. - Mes iš policijos. Nesijaudinkite, panele Liuse! Jūsų draugei Anabelei viskas gerai.
- K- kur ji? - suklusau stipriai rankoje spausdama telefoną.
- Anabelė Hudson dabar yra ligoninėje. Ji sunkiai sužalota, bet kaip jau ir sakiau, panele Liuse, nesijaudinkite! Galėsite ateiti ją aplankyti rytoj. Šiandien ji dar turės pailsėti. - tarė vyriškis ramiu balsu. Kiek luktelėjęs pridūrė: - Be to dabar ja rūpinasi daktarai. Mūsų bendradarbiai rado vargšę moterį leisgyvę gulinčią laiptinėje. Ji nieko daugiau ir nesakė, kaip paklausėme kas jai nutiko, sakė tik, kad paskambintume Liusei ir pasakytume, kad viskas gerai.
- Ak. Aišku. - kimiai pratariau. - Ačiū, kad pranešėte. Negaliu dabar kalbėti, turiu eiti namo.
Visa nuvargusi išėjau iš Anabelės buto. Laiptinėje mačiau kraujo žymes, be abejo tai buvo jos kraujo žymės. Buvau visa išbalusi ir išsigandusi. Labiausiai norėjau prigulti, bet jokiu būdu neužmigti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą