Sausio 12 d.
Vakar buvo sekmadienis. Tikėjausi, kad Anabelė mane pakvies ir parodys tą piešinį, tačiau nieko nebuvo. Mama ką tik pranešė, kad po pamokų šiandien turėsiu užsukti pas ją į kabinetą, nes ji nori su manimi pasikalbėti.
Nemiegojau. Pavargusias akis paslėpiau po pudros sluoksniu. Niekas mokykloje negali žinoti, kad aš nemiegu. Kai tik rasiu kokią nors akimirką per pertrauką pailsinsiu akis.
Į pamokas reikės eiti už dvidešimties minučių. Gerai... Dar labai daug laiko. Dienoraštį pasiimsiu į mokyklą. Per pietų pertrauką pamėginsiu parašyti kas gero vyksta mokykloje. Žinoma, jeigu nieko nebus šalia.
Dabar sėdžiu valgykloje. Pirmoji dalis pamokų praėjo greitai. Vos kai įėjau į mokyklos koridorių, šalia mano spintelės išdygo raudonų plaukų kuokštas. Tai buvo mano draugė Šanelė. Ji žvelgė į mane savo tamsiai žaliomis akimis. Su Šanele susipažinau visai nesenai. Gal prieš penkias savaites, kai mokykloje buvau naujokė. Ši mergina yra labai draugiška. Ji žino, kad mane kankina košmariški sapnai, tačiau niekada jai nesakiau apie randus ir žaizdas, kurie pasirodo tik man nubudus. Šanelė niekam nieko neišdavė. Kelios mergaitės iš klasės, kurioje aš kartu su Šanele mokausi galvoja, kad aš iki vidurnakčio sėdžiu neatsitraukdama nuo kompiuterio, todėl kartkartėmis pas mane po akimis matosi juodi maišeliai.
- Sveika, Liuse! - sušuko Šanelė. - Kur tu buvai penktadienį?
Šyptelėjau jai ramindama, kad nieko man blogo nenutiko. Mergina supratingai linktelėjo. Įkyri raudona sruoga jai ant pakaušio iškilo į viršų. Šiek tiek susierzinusi, kad nepavyko gražiai susirišti plaukų Šanelė perbraukė per sruogelę ranka.
- Na, tiesiog sirgau. Buvo sunki liga. Slogavau. Nenorėjau tavęs užkrėsti.
- Bet galėjai bent žinutę parašyti! - šūktelėjo ji. - Ai... Bet koks skirtumas! Svarbu, kad tu pasveikai ir vėl gali lankyti pamokas!
Vėl nusišypsojau jai. Draugės gera nuotaika dažnai man padėdavo atsipalaiduoti ir pamiršti viską, kas susiję su manimi. Šanelė įsikibo man į parankę ir abi laimingos išsišiepę patraukėme link klasės.
Visos pamokos pirmosios dalies buvo lengvos, bet aš vis tiek buvau labai nuvargusi. Nuolatos žiovavau. Šanelė manęs paklausė, kodėl aš atrodau tokia pavargusi. Pasakiau, kad praeita naktis buvo labai sunki. Ji patikėjo. Ir gerai. Šanelei nereikia žinoti, kad aš nemiegu...
Pro mane ką tik praėjo mergina, kuri manęs nekenčia. Akivaizdu, kad ji tyčia kliudė mano dienoraštį. Gal ji ir nespėjo perskaityti ką keverzoju, bet akivaizdu, kad ji tai padarė tyčia. Kendisė visuomet apsupta geriausių mokyklos sportininkų. Tačiau jos vaikinas yra visų sportininkų lyderis. Kendisė manęs nemėgsta vien dėl to, kad vieną sykį man bedalinant skrajutes atsimušiau į jos vaikiną. Žinoma lapai išskraidė ir man teko kartu su juo visus juos surinkti. Ir kaip filmuose rodo, mūsų rankos susilietė. Aš nejaučiu tam vaikinui simpatijos, jis mane net gi nepatinka, tačiau vis tiek pastebėjau, kad per pamokas jis į mane žiūri. Akivaizdu, kad Kendisė pavyduliauja. Jeigu ji prarastų tą vaikiną, aišku, prarastų ir populiarumą.
Valgykloje prie stalo sėdžiu visiškai viena. Ir gerai. Galiu ramiai neslėpdama rašyti dienoraštį. Dabar jaučiuosi labai blogai. Skauda galvą ir nuotaika prasta. Nuolat sukasi mintys apie sapnus.
Buvau užsukusi pas psichologę. Viskas prasidėjo nuo to paties. Anabelė domėjosi mano sveikata, klausė ar mėginau miegoti. Kai skubiai paneigiau, ji nusišypsojo. Nekantravau, kada ji pagaliau parodys piešinį. Kantriais laukiau ir jos neskubinau.
Iš pradžių gurkšnojome arbatą, valgėme pyragą. Tiesą sakant aš valgiau tik valgykloje, o toliau nieko burnoje neturėjau, nes skubėjau pas ją į susitikimą. Anabelė leido man pailsėti po mokyklos. Per daug nieko neklausinėjo. Galiausiai man suvalgius pyragą psichologė priėjo prie savo stalo apkrauto daugybe knygų ir įvairiausių aplankų pilnų lapų. Ji pravėrė stalčių ir ištraukė pilną aplanką piešinių.
- Kur gi jis..? - numykė ji pirštais liesdama baltus popieriaus lapus. - Prisiekiu, kad tas piešinys buvo čia. - tarė ji man ir išspaudė šypseną.
- Hmm...Gal jį kur nors palikai? - paklausiau mėgindama ilgiau išlaikyti pokalbį.
Anabelė pastuksėjo pirštu sau į smakrą.
- Ak...Na, taip! - ji staigiai stryktelėjo vietoje ir nutipeno kaukšint bateliams prie knygų lentynos. - Palikau jį štai čia. Kai piešiau skaičiau vieną tokią knygą. Matyt buvau tikrai nuvargusi, jeigu pamiršau kur jį padėjau, - teisinosi ji. - Taip juk man nebūna.
Paėmusi storą knygą apie senovės dievus ji sugrįžo prie stalo ir susirūpinusi žvelgė į mane. Miela šypsena dingo. Iš veido buvo galima skaityti tik užuojautą.
- Ar taip atrodė Katerinos Veil sesuo?
Anabelė rankose laikė piešinį tiesiai priešais mano veidą. Ilgai žvelgiau į piešinį, mėgindama prisiminti, ką mačiau sapne. Piešinyje merginos skruostus dengė ilgi garbanoti plaukai. Didelės gilios akys žvelgė tiesiai į mane. Lūpos suspaustos, tačiau akivaizdu, kad mergina šypsosi. Daili rausva suknelė plačiomis pūstomis rankovėmis derėjo prie jos rankose laikomos gėlių puokštės. Ant kairiosios merginos rankos puikavosi auksinis žiedas su rubinu.
- Tai ji. - pasakiau.
Anabelė patraukė piešinį ir sukniubo ant krėslo.
- Kaip jums pavyksta taip tiksliai atkartoti žmones, kuriuos aš matau savo sapnuose? - paklausiau jos ir paėmiau Katerinos sesers piešinį.
- Matyt tu gerai juos apibūdini... - Anabelė pamėgino šypsotis.
- Ne. - pasakiau šiurkščiau negu norėjau. - Ne tai turėjau galvoje. Jūs piešiate taip...- Nutilau svarstydama ką norėjau pasakyti.- ... tartum jau kada nors būtumėt mačiusi šiuos žmones.
- Ne, Liuse, ne. Aš jų nė karto nemačiau. - skubiai pasakė ji. - Tikrai nė karto. Baikime šią temą. Na, tiesiog dabar pasikalbėkime apie tavo sapnus.
- Aš iš vis nesuprantu, kodėl jūs man padedate. - jaučiau, kaip vėl pradeda šalti rankos. - Juk akivaizdu, kad su manimi kažkas yra ne taip. Na, o dar tai, kad sugebate nupiešti tuos visus žmones... Tai mane gąsdina...
Anabelė paėmė mane už rankos.
- Esu įsitikinusi, kad tau padėsiu. Tie žmonės tame sapne, kurie įsibrovė akivaizdu, kad ne išeitis, Liuse. Manau, kad tau nederėtų jų klausyti. Visa tai... Labai keblu...
- Bet jie mane išgelbėjo. - Pertraukiau. - Jie mane apsaugojo nuo mirties.
- Bet iki šiol jie nė karto nebuvo net pasirodę ar ne?
Nežinojau nė ką atsakyti. Psichologė man padėjo. Tikrai. Nesupratau, kodėl ji nenorėjo, jog klausyčiau tų žmonių. Gal ji tiesiog norėjo mane apsaugoti?
- Na taip.
- Taigi... Aš tave pasikviečiau tam, kad vėl pasikartotume. Noriu vėl pažvelgti į tavo sapnus.
Linktelėjau. Buvau visa sustingusi iš šalčio. Galvoje sukosi įvairios mintys. Mintijau apie viską: nuo senų sapnų iki pačių naujausių su visomis smulkmenomis. Anabelė man davė vaistų, kurie turėjo padėti užmigti, mat kad ir kaip norėjau miego, užmigti greitai tikrai nebūčiau galėjusi.
Kai pagaliau atsiguliau, paskutinį sykį pažvelgiau į Anabelę.
- Tik prižadėk man viską kruopščiai papasakoti, gerai?
Įstengiau tik linktelėti. Sunkūs akių vokai, jau darė savo.
- Ir dar! - šūktelėjo ji mane apklodama. - Mieloji, prižadėk man, kad nesiklausysi...
Negirdėjau ką ji pasakė, nors ir be galo norėjau išgirsti. Nugrimzdau į sunkų, bet tuo pačiu ir lengvą miegą viską aplinkui pamiršdama.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą