Man buvo žiauriai šalta. Visa drebėjau. Anabelės paruošta arbata šiek tiek mane sušildė, bet ne per daug, tad teko susivyniojusiai į anklodę sėdėti prie židinio. Psichologė norėjo išgirsti viską. Viską apie mano sapną. Paprašiau jos, kad parodytų man vaizdo įrašą, kurį filmavo telefonas. Anabelė tvirtai pasakė Ne. Pamačiusi mano veide nusivylimą pasitaisė: Tik tada kai papasakosi ką sapnavai.
Neatsimenu tų smulkių detalių, kas tiksliai ten vyko. Anabelė sakė, kad dienoraštyje turiu aprašyti viską labai labai smulkiai. Ką jaučiu, kas aplinkui, kokie žmonių šalia manęs veidai. Po kiekvieno sapno aš jaučiuosi labai nuvargusi, vos nulaikau rašiklį rankose. Bet turiu užrašinėti sapnus.
Visa drebėjau, bet prisiverčiau vis gi papasakoti kas vyko mano naujajame sapne. Psichologė vėl įjungė telefone esančią kamerą, kad įrašytų mano pokalbį. Giliai įkvėpiau ir pradėjau:
- Sapne aš papuoliau į aštuonioliktą amžių. - kalbėjau lėtai, kad spėčiau aiškiai išdėstyti mintis.- Aš buvau Katerina Veil...
Mano balsas nutrūko. Nežinau kodėl. Buvau visai sušilusi, bet vos ištariau jos vardą, mane vėl pradėjo purtyti šaltis. Anabelės veidas persikreipė. Ji buvo išsigandusi, tačiau vėl mėgino tai nuslėpti.
- Pasakok toliau, aš klausausi, - pratarė ji nutraukdama nemalonią tylą.
Jaučiau, kaip po truputį šyla kūnas. Tik kojos buvo baisiausiai šaltos. Anabelė norėjo išgirsti viską. Žinojau, kad net tada kai aš jau būsiu namuose, ji šifruos mano sapną ir mėgins ką nors išsiaiškinti.
- Šalia manęs buvo Katerinos sesuo aiškiaregė. Mane ruošė vestuvėms su Džonu Stoukeriu. - lėtai ištariau jo vardą ir tyrinėjau psichologės akis.
Ji buvo rami. Tikriausiai jau žinojo, kad sapnavau jį.
- Vestuvės... Hmmm... Nežada nieko gero. - sumurmėjo.
- Taigi aš stovėjau šalia Džono, prie altoriaus. Viskas atrodė labai ramu. Kai kunigas paklausė ar sutinku už jo tekėti, pasakiau Taip. Pasiklioviau savo nuojauta. - Anabelės akys šiek tiek prasiplėtė. - Jis taip pat pasakė Taip. Na ir visai arti mums... Hmm... - svarsčiau ar tai sakyti ar ne. Anabelė man buvo pakankamai artimas žmogus, tačiau aš užstrigau ties šiais žodžiais.
- Pasibučiuojant? Taip norėjai pasakyti? - paklausė ji paliesdama man ranką.
- Taip. - sumikčiojau. - Su Džonu turėjau pasibučiuoti... Bet tą akimirką į salę įsibrovė kažkokia uniformuota kariuomenė. Jų apranga dengė veidus. Matėsi tik akys. Jie turėjo keistus ginklus ir žudė žmones.
- Jie tave nužudė? - Anabelė šoktelėjo iš vietos mėgindama pasiimti lapą popieriaus su pieštuku.
- Ne.
- Džonas?
- Ne...
- Kas tave nužudė? Ką darė tie uniformuoti žmonės?
Giliai įkvėpiau. Buvo labai sunku kalbėti, ypač po tokio neįprasto sapno...
- Aš bėgau. Kartu su Džonu. Vienas iš uniformuotų žmonių mane sekė. Paskui... Kažkur tiesiog dingo... Aš sustojau, kad galėčiau bent kiek nors atsikvėpti. Džonas mane bandė įtikinti, kad turime grįžti atgal į salę... Bet tada... Jį kažkas perdūrė peiliu. Jis mirė mano akivaizdoje... - kone riktelėjau.
Anabelė susidomėjusi žvelgė tiesiai man į akis. Jos lūpų kampučiai šiek tiek trūkčiojo rodydami, kad ji nemažiau už mane susijaudinusi. Psichologė padėjo ant stalo baltus popieriaus lapus. Jos rankos drebėjo.
- Tęsk, - pratarė.
- Tas uniformuotas žmogus išdyko jam už nugaros... Kai Džonas nukrito ant grindų, aš mėginau pasprukti. Tas žmogus buvo vaikinas... Jis žinojo mano vardą. - mano balsas sudrebėjo išduodamas, kad siaubingai jaudinuosi kalbėdama šia tema. - Praeitame sapne jis mėgino įsakyti Džonui manęs nešauti. Tą balsą, galėčiau atpažinti.
- Tai niekas tavęs nenužudė? - kamantinėjo psichologė.
- Ne. Aš paklausiau jo kodėl mane seka. Vaikinas pasakė, kad jis nori mane apsaugoti. Paskui aš parkritau ant grindų ir tiesiog nubudau čia. - Atsidusau iš palengvėjimo. - Viskas.
Anabelė buvo sukrėsta. Nemažiau už mane pačią. Man buvo tiesiog keista net pagalvoti, kad pavyko sapne išsaugoti savo gyvybę. Per ši tiek metų, kai nuolatos sapnuodavau košmariškus sapnus tik vieną sykį viskas pakrypo kita linkme, kad man neteko mirti.
- Bet tas vaikinas. Jis nužudė Džoną Stoukerį. Jis pakeitė istoriją. - tariau. - Argi ne taip?
Anabelė galvojo. Po kelių minučių tylos pasakė:
- Ne... Viskas jau vyko ir niekas niekada to nepakeis. Tavo sapnuose visuomet kartojasi jau būtų įvykių dalys. Mokėdama valdyti sapną tu pakeistum likimą tik sau, nes tau pavyktų apsisaugoti nuo mirties ir žaizdų, tačiau niekam kitam tu gyvenimo jau nepakeisi, Liuse. Labai gaila, bet ne.
Atsistojau įsipilti dar arbatos. Kai išgirdau jos žodžius man iš karto palengvėjo. Graužiau save, kad sugadinau istoriją, kuri jau vyko su Džonu ir Katerina. Pajutau, kaip vėl darosi šalta ir silpna. Susvirduliavau. Suskubau sugrįžti atgal prie sofos. Anabelė jau rankoje laikė pieštuką.
- Liuse, minėjai, kad šalia tavęs buvo Katerinos Veil aiškiaregė sesuo. Gal gali ją apibūdinti? Pamėginsiu ją nupiešti.
Ilgai nelaukusi pradėjau vardinti kaip atrodė Katerinos sesuo. Keista, tačiau man ją apibūdinant išvydau jos portretą priešais save, taip lyg kas nors mėgintų man padėti.
Anabelė pasakė, kad piešinį parodys per kitą mūsų susitikimą, nes dar turinti ką nors daugiau išsiaiškinti.
Dabar aš sėdžiu namie. Psichologė man sakė, kad galiu šiek tiek pailsėti, tačiau nemiegoti. Visą laiką ieškosiu informacijos apie Kateriną, kol ką nors išsiaiškinsiu pati.
Sužinojau, kad mano sapnuose svarbiausia ne vien mirtys ir žaizdos. Mano sapnai kažką reiškia...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą