5 skyrius

Jau pusvalandis, kai esu namie.Psichologė mane parvežė, kadangi buvau labai išsekusi. Ir sukrėsta.
    Viskas prasidėjo nuo to, kad žvelgiau į veidrodį. Mačiau save. Ilgi juodi plaukai siekė juosmenį. Rankos buvo papuoštos ilgomis ir storomis rankovėmis. Buvau ilga ir pūsta suknele su klostėmis.Moteris ilgais juodais pirštais tvarkė mano plaukus. Rišo į storą kuodą. Patekau į aštuonioliktą amžių. Viskas atrodė nuostabiai. Šalia manęs staigiai išdyko kita jaunutė merginą su dailia rožinės spalvos suknele.
     - Greičiau! Už ką tau pinigus tėvas moka? - kreipėsi ji į kirpėją, kuri skubėdama tvarkė mano šukuoseną. - Ji turi atrodyti nepriekaištingai!
     Jaunutė mergina piktai vėpsojo į kirpėją. Vėliau pasisuko į mane ir jos veidą nutvieskė šypsena.
     - Kaip gražiai atrodai, Katerina...
     Per kūną nubėgo šiurpuliukai. Aš žinojau šitą vardą.
     - Ar gali paskubėti? - užstaugė ji ant pasimetusios kirpėjos. - Jau laikas.
    Kirpėja nuo manęs pasitraukė ir leido atsistoti. Mergina staigiai prie manęs prišoko ir  čiupo už rankos. Kiek susvirduliavau. Jos juodi plaukai taip pat buvo surišti į kuodelį, tik papuošti kur kas mažiau papuošalų nei mano. Plonos ir mažos rankos papuoštos trumputėmis pirštinaitėmis. Mergina buvo be galo panaši į mane.
     - Kaip jautiesi, Katerina? - paklausė ji ilgai tyrinėdama mano veidą.
     - Gerai... - sumikčiojau.
     Ji mane pavadino Katerina. Aš ją įkūnijau šiame sapne. Jaučiau tai ir žinojau. Katerina buvo turtinga ir seniau gyveno panašiame dvare. O jaunutė mergina, greičiausiai buvo mano šio sapno viena iš seserų.
      - Dieve, kaip gražiai atrodai! - sušuko ji ir mane apkabino. - Tu tik nesijaudink, gerai? - jis sukikeno ir spūstelėjo man ranką. - Ir šiaip aš nesuprantu kam tau būtinai reikėjo išsirinkti jį.
       Mergina suraukė antakius ir stipriai suspaudė lūpas. Man neteko sukti galvos. Žinojau apie ką ji kalba. Mergina tinkamai pavaizdavo grimasą. Ji kalbėjo apie vyriškį iš praeito sapno. Rūsčiai suraukti antakiai.... Stipriai viena linija suspaustos lūpos...
       - Jis nei turtingas, nei gražus... - ji sudejavo, tartum manęs be galo gailėtų. - Pameni, kai buvai maža sakei, kad ištekėsi už dailaus princo. Na o dabar? Žinai, tu dar gali apsigalvoti.
      Ji kalbėjo užuominomis, bet aš supratau, ką ji turėjo galvoje. Viena iš Katerinos Veil seserų buvo aiškiaregė. Be jokių abejonių tai ir buvo ji.
       - Neduok dieve kas nors sužinos, kad tu jau turi dukrą, - sušnabždėjo ji. - Įsivaizduok kokia gėda būtų Veilų giminei. Merginos negali turėti vaikų, kol neišteka.
       - Todėl šiandien mes ją ir sutuoksime! - pasigirdo rūstus moters balsas.
       Prie manęs priėjo senyva porelė. Abu buvo pasipuošę. Moteris su ilgomis pirštinėmis, dirbtiniu apgamu ir didele suknele. Vyras apsirengęs šiek tiek kukliau. Jam matyt nereikėjo jokių prabangių daiktų. Jis buvo pasipuošęs ir su ilgomis baltomis kojinėmis siekiančiomis kelius, bei balta ilga apykakle. Jie buvo Katerinos Veil tėvai.
      - Dukra, kaip gražiai atrodai! -  šūktelėjo vyras paimdamas mane už rankų ir apsukdamas ratu.
      Vos vos išspaudžiau šypseną. Iš dalies norėjau verkti arba kuo greičiau nubusti, jeigu tai būtų įmanoma. Galėjau būti bent jau tarnaite, bet tikrai ne Katerina, kuri netrukus turės ištekėti už to vyruko rūsčiais antakiais. Nenorėjau jo net matyti. Pareitame sapne jis be galo mane išgąsdino...
      - Nepamiršk šypsotis, Katerina. - tarė moteris pataisydama mano šukuoseną. - Juk šiandien geriausia tavo diena gyvenime.
       - Manau, jau laikas. - pratarė šone stovėjusi mergina. - Nuotakai negalima vėluoti. - Ji pasižiūrėjo į mane ir nusišypsojo. - Laikykis.
       Tėvas paėmė mane už rankos ir išvedė iš kambario. Jaučiau jo dūsavimą. Jis buvo nepatenkintas, kad jo dukra išteka už neturtingo vyro. Jis buvo susijaudinęs.
       Ėjome koridoriumi apšviestu gausybe aliejinių lempučių. Koridoriaus sienas puošė nuostabūs paveikslai su sunkiais rėmais. Buvo galima manyti, kad krentantis paveikslas, gali užmušti žmogų. Akimis sekiau visus tuos paveikslus, kad net užsimiršau, jog tai sapnas ir netrukus jame mane vėl nužudys. Nusipurčiau. Greta einantis tėvas tai pastebėjo ir klausiamai pažvelgė į mane.
       - Jeigu tu nenori, gali už jo netekėti. - Pasakė.
       Jis vylėsi, kad pasakysiu nenoriu, tačiau jeigu ir būčiau taip pasakius, būtų pasikeitęs visas laikas. Katerina nebūtų mirusi arba kas nors būtų sužinojęs apie jos dukrą, kuri negalėjo vaikščioti...
      - Aš noriu, tėti, noriu. - net pati nesupratau, kodėl taip pasakiau.
      Viduje kuždėjo balsas. Žinojau, kad pasielgiau teisingai sutikusi. Jei nesutikčiau, būčiau viską sugadinusi.
      Artėjome link koridoriaus galo. Įsitempiau. Aš vėl jį sutiksiu. Vėl jo bijosiu. Tik jis į mane žiūrės kitaip...
      Išėjome į salę, papuoštą mažomis rožytėmis. Visa salė buvo aukso ir baltos spalvos. Man net kvapą užgniaužė nuo pasakiško grožio. Žmogus sėdintis prie pianino pradėjo groti Vestuvinį maršą ir mano nuostabai, visi pradėjo ploti mane pasitikdami. Prie pat altoriaus laukė jis. Užteko tiesiog apie jį pagalvoti ir akys pačios jį surado. Vyras atrodė daug jaunesnis ir šiek tiek susikrimtęs. Matyt pats bijojo. Pamatęs mane mėgino nusišypsoti, bet tik vyptelėjo.
       Tėvas mane atvedė prie altoriaus ir palinkėjo sėkmės. Kunigas man nusišypsojo ir pradėjo savo eilinę kalbą. Jis žvelgė į mane. Ištiesęs rankas jis nusišypsojo. Nesusilaikiau ir pati šyptelėjau. Apsidairiau aplinkui. Ant balto suolelio pačiame priekyje sėdėjo motina ir tėvas, šalia jų mano seserys ir tik du broliai. Visi žvelgė į mane kiek susijaudinę, gal išsigandę. Jie norėjo, kad kuo greičiau pasibaigtų vestuvės.
        Pajutau, kaip jis gniaužo mano rankas. Prisiverčiau pažvelgti jam į akis. Šviesios mėlynos akis rodė, kad jis be galo mane myli, tačiau tuo pačiu, kažkodėl manęs ir nekenčia. Pažvelgiau į kunigą. Jis atsipalaidavęs skaitė iš savo maldaknygės. Jo kaklą puošė juostele pritvirtintas auksinis kryželis su užrašu "Dievas šalia". Ilgas baltas apsiaustas siekė grindis papuoštas raudonu kilimu, kuris prasidėjo nuo koridoriaus pro kurį įėjau. Apžiūrėjau visus svečius ir vėl grįžau prie jo akių. Tyrinėjau jas. Ilgai stebeilijau, kol išgirdau kunigą klausiant:
       - Katerina Veil, ar jūs sutinkate tekėti už Džono Stoukerio?
       Giliai įkvėpiau, kad nesusisuktų galva iš susijaudinimo.
      - Taip. - pratariau.
      Mano balsas nuaidėjo per visą salę. Mama sėdinti priekyje aiktelėjo. Matyt nesitikėjo, kad aš vis gi tekėsiu už vyro. Turbūt manė, kad aš apsigalvosiu. Norėjau apsigalvoti. Bet, jeigu būčiau pasakiusi Ne būčiau pakeitus Katerinos Veil istoriją.
      - O jūs Džonai Stoukeri, ar sutinkate tekėti už Katerinos Veil?
      Jis nurijo seilių gumulą ir vėl pažvelgė į mane.
      - Taip.
      - Ar kas nors nori pasisakyti?
      Tyla.
      - Tuomet jus skelbiu vyru ir žmona. Prašome pabučiuoti nuotaką.
      Šitos vietos labiausiai bijojau. Nors buvau apie ją visai pamiršusi. Džonas lenkėsi prie manęs. Aš šiek tiek atsitraukiau ir jis klausiamai žvilgtelėjo į mane. Tada supratau, kad aš negaliu to padaryti. Aš negaliu jo pabučiuoti. Tiesiog negaliu...
      Tą pačią akimirką į salę įsiveržė uniformuoti žmonės. Nesupratau kas vyksta. Džonas laikė mane stipriai suspaudęs už rankų. Jaučiau, kaip pradedu svirduliuoti. Atsipalaidavau vien dėl to, kad išsisukau nuo bučinio.Uniformuoti žmonės pradėjo šaudyti. Kai kurie kardais periežinėjo gerkles apsauginiams, kad galėtų prasibrauti giliau į salę. Žmonės, kurie kilo ir mėgino jiems pasipriešinti krito ant jiems po kojomis. Uniformuoti kareiviai turėjo stipresnius ginklus.
      - Kas čia vyksta? - paklausė pasipiktinusi mama.
      Mačiau, kaip kardas skrieja vos per plauką nuo jos gerklės. Ji tuoj pat sėdosi į savo vietą ir susiėmė už galvos.
      Uniformuoti kareiviai artinosi link manęs. Pati pajutau, kaip išsivadavau iš Džono rankų ir puoliau bėgti kuo toliau. Džonas nesuprato kas vyksta ir puolė mane vytis. Vienas iš uniformuotų žmonių atsiskyrė nuo grupelės ir vijosi mane su Džonu.
       - Katerina! - sušuko Džonas vydamasis mane. - Palauk!
       Negalėjau sustoti. Sapnas pakrypo kita linkme. Akivaizdu, kad tikrai neturėjo taip nutikti. Katerina turėjo ištekėti už Džono ir mirti nukirsdinama. Jeigu aš pabėgčiau iš dvaro aš suvaldyčiau savo sapną, tačiau ir pakeisčiau istoriją.
       Bėgau koridoriais. Nežinojau kur bėgti. Nežinojau kur išėjimas. Tiesiog pasiklioviau nuojauta ir bėgau.
       - Katerina, kur tu bėgi?
      Jis vis dar mane vijosi. Kai atsigręžiau pamačiau, kad už mūsų jau nebėra to uniformuoto kareivio. Sustojau. Atsipūčiau.
       - Reikia grįžti, - pasakė Džonas ir suėmė mano ranką už riešo.
      Skubiai atšokau. Jis nesuprato kas vyksta. Kai jis suėmė mano riešą pajutau tą patį, ką jaučiau tada praeitame sapne. Jis pažvelgė į mano ranką ir pamatė randą. Jo akys šiek tiek išsiplėtė. Kai jis aiktelėjo, supratau, kad mano ranka niekuo dėta. Jam į širdį buvo suvarytas peilis. Džonas parkrito, o aš susiėmiau rankomis už burnos. Jis mirė...
      Priešais mane stovėjo vienas iš uniformuotų žmonių. Žengiau žingsnį atatupsta, ruošiausi bėgti. Bet balsas mane privertė sustingti.
      - Liuse!
     Ir vėl tas pats balsas iš praeito sapno. Tas žmogus žinojo mano vardą. Jis mane pažinojo...
    - Kas tu? Kodėl mane persekioji?
    Žmogus tylėjo. Jis atsargiai ir lėtai ėjo prie manęs. Pamatęs, kad mano akys sustingo ties peiliu jo rankoje, uniformuotas nepažįstamasis jį išmetė iš rankos.
     - Atsakyk! - sušukau.
     Buvau visiškai pasimetusi. Jis nužudė Džoną. Jis pakeitė istoriją.
    - Aš atėjau tave išgelbėti, Liuse.
    Jo balsas nuaidėjo per tuščią koridorių.
    Pajutau, kad pradėjau svirduliuoti. Šį kartą niekas nestovėjo greta ir negalėjo manęs pagauti. Kritau ant grindų. Kai prasimerkiau uniformuotas nepažįstamasis buvo šalia. Mačiau jo žalias akis pro mažą tarpelį kaukėje. Ištiesiau ranką norėdama nuimti kaukę, tačiau tuo pačiu metu nugirdau kažką skambant.
     Atmerkiau akis. Priešais mane išdyko susirūpinęs psichologės veidas. Ji ilgai žvelgė į mane. Apžiūrėjo mano rankas, kojas ar nėra naujų randų. Nieko nebuvo. Randas ant rankos buvo dar labiau išryškėjęs.
     - Liuse, papasakok man viską, ką matei tame sapne. - paprašė ji ir davė man puodelį arbatos.