4 skyrius

Sausio 10 d.

Nusprendžiau, kad man yra saugiau nemiegoti. Po praeito sapno man ant riešo liko randas. Tas vyrukas sapne man spaudė riešą. Nubudau su šlapiais plaukai lygiai taip pat kaip buvau ir sapne. Mane labai išgąsdino sapnas, tad vakar vakare gėriau daug kavos, kad neužmigčiau. Taip bus geriau man pačiai.
   Šiandien savaitgalis, tad galėjau sau leisti nemiegoti. Nuo ankstaus ryto ieškojau informacijos apie Kateriną Veil. Iš pradžių mėtė kažkokias neaiškias bylas apie jos mirtį. Ieškojau ilgai, kol gavau atsakymą. Viename tinklapyje parašyta, kas buvo toji moteris. Kaip ir vyrukas sakė, ji buvo kilmingo kraujo, tačiau niekur nebuvo užsiminta apie jos dukrą... Dukrą, kuri negalėjo vaikščioti... Žinau, kad daugelį šios informacijos galiu užmiršti, tad šiek tiek apie ją parašysiu čia.

Katerina Veil (1765-1787) kilmingo kraujo moteris. Jos

tėvas dirbo dvare pas karalių. Buvo vienas iš geriausių

medžiotojų. Katerina augo tarp penkių brolių ir trijų

seserų, turtingoje šeimoje. Moteriai buvo
nukirsta galva už raganavimą. Prieš tai buvo nustatyta,
 kad jis sunkiai sirgo. Nė vienas daktaras nenustatė

nuo ko ji užsikrėtė. Jai mirus oda po truputį ėmė

senti, trauktis, kol galiausiai kūne nieko nebeliko.

   Mama vis dar miega. Ji nežino, kad aš visą naktį rinkau informaciją apie Kateriną. Man buvo tiesiog keista, kadangi tai buvo tik pirmas sapnas, kuriame aš prisiverčiau daugiau sužinoti apie žmones, šalia kurių buvau. Straipsnyje nieko neminima apie tą vyrą, kuris mane nušovė, lygiai taip pat kaip apie mane. Jaučiu, kad ne viską sužinojau. 

  Taip pat man nedavė ramybės mintis Kas buvo tas žmogus? Jis norėjo, kad vyras manęs nešautų. Jis norėjo mane apsaugoti? Kodėl? Jis pasirodė tik viename sapne, nors balsas buvo kažkur girdėtas ir be galo pažįstamas. Nežinau kas jis toks. 

     Man pavyko atsistoti sapne, nors aš visiškai negalėjau pajudinti kojų. Nežinau ką tai galėtų reikšti, bet manau, kad man pavyko. Taip pat mano dėka, vyras papasakojo apie Kateriną Veil, nes aš pamėginau valdyti sapną. 

      Dabar geriu kavą. Negaliu miegoti. Akys darosi sunkios. Norisi jas sumerkti. Mąstau, kaip aš guluosi į šiltą lovą. Mintis, kad sapnai vėl bus tokie gąsdinantis man atbaido. Bijau... Bijau užmigti. Nenoriu... Reikia pasikalbėti su psichologe. Gal ji turi laiko...

     Pasikalbėjau. Papasakojau jai, kad mėginau valdyti sapnus. Paminėjau jų pasekmes. Ji atidžiai manęs klausėsi ir kažką nuolatos užrašinėjo ar piešė. Viską dėsčiau iš eilės, nuo to kaip atsikėliau šaltoje lovoje, kaip jaučiausi, kai sužinojau, kad negaliu judinti kojų, ką jutau, kai jis suėmė mane už riešo, kai laikė šautuvą, kai mėginau bėgti ir galiausiai, kai jis mane surado ir atsivedė atgal į tą vietą.

     Galiausiai Anabelė manęs paprašė, kad aš apibūdinčiau tą vyrą nuo galvos iki kojų. Nustebau. Mąsčiau kaip tiksliai man išdėlioti mintis ir tiksliai jį apibūdinti. Pirmiausiai paminėjau, kad jis sirgo sunkia liga. Nuolatos žvelgė į mane blyškiomis mėlynomis akimis ir surauktais rūsčiais antakiais. Po akimis juodi maišeliai. Lūpos buvo stipriai suspaustos į vieną liniją. Kojos ir rankos nuolatos drebėjo... Pajutau, kaip susijaudinau pasakodama apie jį. Jaučiausi taip lyg jis iš kažkur į mane žiūri.

     Anabelė baigė gniaužyti pieštuką ir atsuko baltą lapą į mane. Jame pamačiau piešinį. Tai buvo jis. Psichologė jį labai tinkamai nupiešė. Arba ji jį pažinojo, arba mano pasakojimas buvo labai akivaizdus. Ji tinkamai pavaizdavo jo žilus plaukus ir raukšlėtą veidą, kad mane net šiurpas nukrėtė.

     - Ar tai jis? - paklausė manęs psichologė šiek tiek sutrikusi.

     Nežymiai linktelėjau. Bet to ir užteko. Jos akyse įžvelgiau siaubą. Ji jį pažinojo.

     - Kas jis? - paklausiau.

     Atsako nesulaukiau. Mačiau, kad ji buvo išsigandusi, tačiau mėgino tai nuslėpti šypsena. Anabelė apsimetė, kad tiesiog nieko blogo neįvyko, nors jaučiau kad ji žino kur kas daugiau už mane. Tik to nesako veikiausiai norėdama man apsaugoti. 

     - Na, o koks buvo tavo šiandienos sapnas? - sukluso ji mėgindama nutraukti nejaukią tylą.

     - Aš nusprendžiau nebemiegoti. - išlemenau.

     Ji kilstelėjo antakį. 

     - Bet tavo amžiuje miegas yra būtinas. - pasakė. - Manau tu turi užmigti. Tau pavyko suvaldyti šį sapną. Tu sužinojai, kas buvo toji Katerina Veil. Vadinasi tu gali valdyti ir kitus sapnus.

     - Ne! - sušukau. 

     Ji krūptelėjo. Sušukau tikrai garsiai, bet tik taip ji galėjo suprasti, kad aš negaliu miegoti.

     - Man nepatinka nubusti su žaizdomis, - tęsiau, - Kiekvieną sykį sapnai mane gąsdina. Jeigu aš ir toliau lyg niekur nieko miegosiu - išprotėsiu.

     - Bet, Liuse, tu lygiai taip pat gali išprotėti ir dabar kai nemiegi. Gi žinai, miegas yra būtinas kiekvienam žmogui. Kiek dienų nemiegi?

      Nedvejojau. Tik ji labiausiai mane suprato ir galėjo man padėti.

      - Dvi...

      - Tuomet tau jau tikrai metas užmigti, Liuse, - ji atsiduso. Kurį laiką tylėjo kažką mąstydama. Tada pridūrė: - Gali pabandyti užmigti čia. Aš sėdėsiu šalia ir stebėsiu tave.
       Nežinau kas man užėjo, bet aš sutikau. Bent vieną sykį aš sužinosiu kaip aš atrodau iš šalies kaip miegu. Psichologė man viską papasakos.

       Dabar liko kelios minutės iki miego. Ji man leido rašyti dienoraštį, tol kol suveiks vaistai, kurie padės man užmigti. Dabar ji ruošiasi. Šalia sofos, kurioje aš miegosiu ji atsivežė mažą staliuką, ant jo pasidėjo daug baltų lapų, kad galėtų užrašinėti tai kas mane vyksta kol miegu. Dėl visa ko ji paklausė manęs ir lentynoje priešais sofą įtaisė telefoną, kuris filmuos mane, jeigu kartais ji nesuspėtų visko užrašyti.

       Labai jaudinausi. Negalėjau nuspėti koks bus šis sapnas ir tai mane žiauriai gąsdino. Anabelė man patarė tik du dalykus: pirmiausiai - mėginti suvaldyti sapną ir pasukti jį kita linkme, antra - išsiaiškinti kuo daugiau apie tuos žmones, kuriuos aš sapnuoju, nes pasak jos jie galėjo egzistuoti ne tik sapnuose. 

      Nuskambėjo skambutis, kuris reiškė, kad man jau metas gultis ir pasinerti į sapną.