Tūnojau medžio skylėje ir laukiau. Nežinojau kas bus. Ar jis mane nušaus? Ar man vėl bus taip skaudu, kaip kiekvieną rytą nubudus? Mąsčiau apie tai, kaip man būtų įdomu, tiesiog neišsiskirti iš kitų žmonių. Norėjau nesapnuoti tokių sapnų, po kurių nubusdavau su didelėmis žaizdomis. Norėjau būti kitokia. Būčiau ir toliau mąsčiusi, jeigu ne šūvis. Jis buvo visai arti. Jaučiau jo kvėpavimą. Vyras artinosi link medžio, kuriame buvau aš. Kelias minutes galvojau, kad jis tiesiog pasitraukė, tačiau išgirdau traškesį. Jis mėgino įlįsti į medžio skylę visai per plauką nuo manęs. Užsiėmiau burną, kad nesurikčiau. Tyliai pasislinkau į kitą pusę medžio. Stebėjau, kaip jo ranka liečia medyje įsitaisiusias sąmanas. Vyras vos vos laikė pyktį. Jis norėjo mane surasti ir tikriausiai nušauti.
Jis staigiu judesiu atsitraukė nuo medžio. Maniau, kad susinervavęs eis šalin. Vyras, kurį laiką stovėjo ir tiesiog žvelgė į medį. Buvo tyla. Girdėjau kaip jis kvėpuoja, jaučiau jo širdį besidaužančią krūtinėje. Tada jis pajudėjo. Apsisuko ir nuėjo į kitą medžio pusę, kurioje buvau aš. Padėjęs ranką ant medžio kamieno vyras sudejavo.
- Tu sugadinai mano gyvenimą! - išrėkė pro sukąstus dantis, - Tai per tave aš toks nelaimingas, tu velnio išpera!
Krūptelėjau. Jis tai pajuto. Pasilenkęs prie medžio kamiene esančios skylės vyras žvelgė tiesiai į mane. Jo akyse įžvelgiau skausmą, bet tuo pačiu ir laimę, kad pagaliau mane surado. Vyras nusijuokė. Balsas nuskambėjo per visą mišką. Mėginau pajudėti, bet kojos to man neleido. Jos nejudėjo ir viską apsunkino. Bet man pavyko save priversti atsistoti...
- Lįsk čia! - sušuko jis ir čiupo mane už rankos.
Buvau lengva ir visiškai nejudinau kojų, tad jis mane lengvai ištraukė. Šaukiau, mėginau paskviesti pagalbą. Aplinkui nieko nebuvo. Tik miškas. Niekas manęs negirdėjo. Tik jis. Širdis daužėsi krūtinėje.
Vyras sunkiai šnopavo. Vilko mane per šlapius lapus. Verkiau ir šaukiau vienu metu. Mano žodžiai buvo vos vos suprantami, tačiau nepasidaviau. Gal būt kas nors mane išgirs? Bent kas nors? Nenorėjau mirti šiame sapne.
Netrukus mano kūnas pasinėrė į šaltą ir ilgą žolę, ji buvo visai arti sandėliuko ir namo, kuriame aš miegojau. Jis vaikštinėjo aplink mane ir juokėsi. Juokas keitė kosulį, paskui dūsavimas ėmė viršų.
- Pagaliau! - riktelėjo jis smarkiai užsikosėdamas. - Pagaliau tu mirsi! Pagaliau būsi negyva!
Ranka persibraukiau per šlapius plaukus. Mane krėtė šaltas prakaitas. O gal tai buvo rasa nuo žolės? Gal lietus? Netrukus jis nuo peties nusikabino šautuvą. Nusitaikė tiesiai į mano galvą. Mano nuostabai jis staigiai jį patraukė. Pažvelgė ar turi šovinių. Tada pasirėmė alkūnę į ginklą ir įsmeigė akis tiesiai į mane. Jo rūstūs antakiai dar labiau susiraukė.
- Koks paskutinis tavo noras prieš mirtį?
Jo klausimas mane nustebino. Mintys sukosi galvoje. Prašau paleisk mane...Paaiškink kas vyksta...Leisk man atsistoti... Kodėl aš negaliu vaikščioti... Tačiau visos šitos mintys buvo bevertės. Mintis, kuri man nedavė ramybės buvo tik viena.
- Kodėl tu nori mane nušauti?
Jis kiek sutriko. Nebuvo pasiruošęs šiam klausimui. Tikriausiai tikėjosi ko nors panašaus į "duok pavalgyti" arba "paruošk mane mirčiai". Tačiau jis tuoj pat išsitiesė ir vėl pažvelgė tiesiai man į akis.
- Tu sugadinai man gyvenimą, tu velnio išpera!
- Tai ne atsakymas, - pasakiau ir sukūkčiojau.
- Tai per tave aš kenčiu tokius baisius skausmus. Nori, kad paaiškinčiau kodėl tave turiu nudobti? Taip? - Jis kiek nutilo, - Tavyje yra velnias. Tai tu pražudei savo motiną. Tik per tave ji žuvo. Ji labai daug kentėjo. Pati žinai. Ji stengėsi dėl tavęs. Mėgino tave pagydyti, o tu... Tu tiesiog ją pražudei! - sušuko vyras ir durė su šautuvo galu į žemę. - O dabar tiesiog baigi iš manęs išsiurbti energiją. Tu esi bjauri, šlykšti ragana, kuri tik ir naudojasi žmonėmis.
Jis ranka persibraukė nuo prakaito permirkusią kaktą.
- Tu kankiniesi, - pridūrė. - Tau iš vis neverta gyventi. Tu tik darai dar didesnį aukų skaičių. Kai tave nudobsiu, bus lengviau ne tik man. Bus lengviau ir kaimui, ir tau pačiai, supranti? Tikriausiai, kad supranti tik dabar tiesiog tyli ir visiškai nieko nesakai...
- Aš ragana...?
Jis nusijuokė. Balsas lūžinėjo. Buvo aišku, kad jo sveikata šlubuoja. Jis judėjo labai lėtai, buvo silpnas, sunkiai judino kojas.
- Taip. O ką nežinojai? - vyrukas dar sykį smarkiai užsikosėjo. Ant jo rankos pamačiau maža kraujo lašelį. - Na, tai ar aš išpildžiau tavo paskutinį prašymą prie mirtį?
- Galiu dar kai ko paklausti? - nurijau didelį seilių gumulą gerklėje, kad prisversčiau to paklausti.
- Klausk. Pirmyn. Tik greitai. Noriu greičiau tave nudobti ir pasimėgauti svao lengvu gyvenimu.
Ilgai nedvejojusi paklausiau:
- Kas buvo mano mama?
Žinojau, kad šiame sapne mano mama buvo visai kitas asmuo. Aš jos gal būt ir nesutiksiu tikrame gyvenime, tačiauji tikrai egzistavo sapne.
- Tavo mama buvo kilmingo kraujo. Katerina Veil. Toks jos vardas, Negaliu patikėti, kad tu ir ją pražudei. Ji buvo tokia miela ir taip tavimi rūpinosi. - Jo skruostais ėmė riedėti ašaros. Vyrukas nenorėjo prieiti prie temos apie mano šio sapno mamą. Tačiau teko. Norėjau kuo daugiau sužinoti kas čia vyko. - Man keista, kad tu nieko nebeprisimeni. Matau, kaip tave visa tai paveikė.
Nieko daugiau nebesakiau. Jis suprato, kad tai ženklas, jog aš daugiau nebeklabėsiu. Daugiau nieko nenorėjau apie tai žinoti, nes visa tai mane labai skaudino. Šis sapnas buvo kitoks. Visiškai kitoks.
Kai aš užsimerkiau ir pasiruošiau šūviui iš ginklo, kuris man buvo nutaikytas tiesiai į smegenis, išgirdau balsą.
- Nešauk!
Atsimerkiau. Šalia medžio arti trobėlės stovėjo žmogus. Vos vos mačiau veidą. Aplink jį sukosi rūkas, tad darėsi vis sunkiau įžiūrėti, Ilgos žolės aplink mane siekė jo kojas. Vyras vis dar laikė ginklą priešais mane. Jaučiau, kaip šaltas šautuvo vamzdis įremtas į mano kaktą vis labiau spaudžiasi. Per vamzdį jaučiau, kad vyras susijaudinęs ir labai išsigandęs. Juk tas žmogus sutrukdė jam pagaliau išsilaisvinti nuo kančios.
Žmogus artėjo link manęs ir vyruko. Šiek tiek pasikėliau, kad įžiūrėčiau jo veidą. Nieko nemačiau. Staiga man aptemo akyse. Darėsi sunku kvepuoti.
Atsimerkiau. Vyras šovė. Mėgino taikyti į širdį, tačiau jaudulys darė savo. Jis pataikė pro šalį, tačiau man į krūtinę, todėl vos per plauką aš buvau gyva.
- Sakiau tau nešauti! - riktelėjo žmogus.
Vyrukas susvirduliavo ir dar sykį nusitaikė man tiesiai į smegenis. Jam už nugaros stovintis žmogysta taip pat turėjo šautuvą ir buvo nusitaikęs į jo galvą.
- Ir taip aš jau nebūčiau ilgai gyvenęs, - pasakė vyras pro sukąstus dantis,
Jo rankos drebėjo. Širdis daužėsi krūtinėje. Pats vos laikėsi ant kojų.
Jis šovė...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą