2 skyrius

Sausio 9 d.

Niekaip neprisiverčiau užmigti. Vakarykštis sapnas mane baisiausiai sukrėtė, tad niekaip negaliu sumerkti akių. Rašau dienoraštį, kad galėčiau kiek nors nusiraminti. Vis dar prisimenu pokalbį su psichologe. Ji sakė, kad gal būt man reikėtų pamėginti valdyti savo sapnus, kad kada nors aš juose laimėčiau ir nelikčiau sužeista. Taigi, vakar aš ir mėginau valdyti savo sapną, bet nieko gero iš to nebuvo.

   Aš miegojau lovoje. Sapne aš nubudau. Kambaryje buvo vėsu, net gi šalta. Jutau keistą kvapą iš po lovos. Žinojau, kad šį sykį sapnuoju senovinius laikus. Ant kietų medinių grindų, per patį vidurį stovėjo tik viena kėdė. Iš vis kambarys buvo tuščias. Tik lova ir kėdė. Atklojau sunkų užvalkalą ir mėginau išlipti iš lovos. Vos pasiekiau kojomis grindis iš kart nukritau. Nesupratau kas buvo. Baisiausiai maudė kojas. Man skaudėjo...

   Šiame sapne aš negalėjau vaikščioti. Tai buvo tiesa. Šliaužiau link kėdės, kad galėčiau bent kiek nors įsiremti. Kojos vilkosi medinėmis grindimis kliudydamos grindyse pasilikusias vinis. Nejaučiau nieko daugiau, kaip tik maudymą. Mano kojos buvo negyvos...

   Kai pagaliau įsirėmiau į kėdę nugirdau žingsnius. Kažkas grėsmingai artinosi link kambario durų. Žinojau, kad turiu valdyti sapną. Tačiau buvo per sunku. Psichologė sakė, kad valdant sapną, galima viską smarkiai pakeisti. Vadinasi, jeigu turėčiau tokią galią, būčiau galėjus vaikščioti šiame sapne.Bet aš tokios galios neturėjau. Negalėjau valdyti sapnų. Tai sapnai valdė mane.

   Prasivėrė durys ir į mane žvelgė senyvas vyriškis. Jo rūstūs antakiai buvo suraukti. Plonos lūpos suspaustos viena linija. Jo ryškios mėlynos akys žvelgė tiesiai į mane. Blyškiai šviesi oda išdavė, kad vyras serga kažkokia rimta liga.Jis nuo manęs nenuleido akių.

   - Sakiau tau miegoti, Liuse! - po kiek laiko tarė jis.

   Laikiausi įsirėmusi į kėdę ir negalėjau pajudėti. Žvelgiau jam tiesiai į akis. Mačiau pyktį, nuoskaudą, ligą. Vyras čiupo mane už rankos.

   - Paleisk! - sušukau.

   Jo rūstūs antakiai dar labiau susiraukė. Sena ranka ilgais pirštais spaudė mano riešą. Vyras buvo griežtas. Išgirdęs mano atodūsį jis suskubo mane kažkur tempti. Buvau per silpna, kad priešinčiausi, tačiau jį buvo nukankinusi liga, tad vyriškis taip pat buvo silpnas.

   Kojos, kurių aš nevaldžiau vilkosi rasota vėsia žole. Aplinkui buvo rūkas, matėsi vos keli nameliai, toli toli. Arčiausiai namo, kuriame aš miegojau buvo tik laukai ir mažas sandeliukas. Jis mane paguldė ant žolės. Stebėjau kas vyksta ir nejučiomis ėmiau kūkčioti. Vyriškis pasuko link sandeliuko ir pravėręs jo duris kažkur dingo. Supratau, kad man dabar yra proga sprukti.

   Šliaužiau per šaltą žolę visiškai susitepdama baltus savo naktinius. Nemačiau nieko kur būčiau galėjusi prisiglausti ar bent jau pasislėpti. Jaučiau, kad tas vyras nori man kažką padaryti. Vienintelis rūkas, gal kiek nors man padėjo. Rūkas klaidino kelią ir vyriškis gal būt būtų manęs neradęs. Mėginau neleisti jokių garsų, kurie mane išduotų. Tačiau vis tiek kūkčiojau. Buvau silpna. Kiekviename sapne aš pradėdavau verkti, kadangi kiekvienas sapnas būdavo kuom nors tragiškas ir baisus.

   Prišliaužiau mišką. Įsikibau į vieną iš medžių, kad būtų lengviau išsilaikyti. Turiu dar sykį pamėginti...Mintis man nedavė ramybės. Turiu dar sykį pamėginti valdyti savo sapną.Giliai įkvėpiau. Stipriai įsikibau į medį. Mėginau atsistoti. Atrodė, kad kojos lyg guminės. Jos vos vos judėjo. Aš galiu valdyti sapną. Kai kojos išsilygino, pamėginau paliesti medį. Susvirduliavau. Šiek tiek prisilaikiau...

   Išgirdau šautuvo garsą. Kažkas šovė. Jis. Jis ateina. Iš baimės susvyravo kojos ir aš pargriuvau. Taip smarkiai jas maudė, kad aš nesusilaikiau ir ėmiau klykti, taip išsiduodama. Girdėjau, kaip šnara žolė. Jis jau čia...

   Ėmiau šliaužti. Slapsčiausi tarp medžių, kad jam būtų sunkiau mane surasti. Suvelta žolė ir lapai galėjo jam palikti mano pėdsaką. Jis buvo jau visai arti. Rūkas mane gelbėjo. Viršuje link jo galvos, rūkas buvo daug tirštesnis, nei apačioje. Radau dideliame medyje skylę. Ten skubiai įlindau ir pasislėpiau. Klausiau įvairių garsų. Žingsniai....Jie jau arti...

   Susigūžiau. O jeigu jis mane ras, - mintis nedavė man ramybės.Įlindau giliau į skylę medyje ir nutilau.

   Mačiau jį. Vyras ėjo su šautuvu rankose. Atidžiai tikrino kiekvieno medžio užnugarį. Jis net nežiūrėjo žemyn, kur rūkas labiau prasisklaidęs. Jis laikė šautuvą. Jis norėjo mane nušauti. Kodėl?